„Volvo Trucks“ istorija: 1. Įmonės pradžia ir karui skirtų sunkvežimių kūrimas

Istorija

Pavadinimas „Volvo“ yra kupinas interpretacijos galimybių. Pavyzdžiui, pavadinimas „Volvo“ kilęs iš lotyniško žodžio „volvere“ – riedėti, suktis. Lotynišką šaknį galima sutikti ir žodyje „revolveris“  – ginklas, turintis besisukantį būgną. Vyrauja dvi „Volvo“ pavadinimo interpretacijos – „aš riedu“ arba „aš ridenu“. Kad ir kurią interpretaciją pasirinktume, pavadinimo reikšmė būtų susijusi su riedėjimu, ridenimu arba sukimusi.

„Volvo“ pavadinimo ir ženklo pradžia laikoma 1915 m. birželio 22 diena, kada  Švedijos karališkajame registracijos ir patentų biure buvo užregistruotas „Volvo“ ženklas ir pavadinimas. Ženklą ir pavadinimą užregistravo žinomas Švedijos guolių gamintojas  SKF – „Svenska Kullagerfabriken“. „Volvo“ įkurta kaip dukterinė „SKF“ įmonė. Todėl nuo 1915 m. ženklas ir pavadinimas puikavosi ant šios įmonės gaminamos produkcijos – staklių, transmisijų, geležinkelio įrangos, dviračių.

Pavadinimas „Volvo“ buvo galvojamas atsižvelgiant į tuometinę situaciją – ieškota parasto, lengvai tariamo varianto. SKF – „Svenska Kullagerfabriken“ didelį kiekį produkcijos eksportuodavo, todėl pavadinimas „Volvo“ buvo renkamas atsižvelgiant į kitų šalių tarimo specifiką –  pavadinime nerasime užsieniečiams sunkiai tariamų raidžių, kaip „s“, „r“.

„Volvo“ logotipo raida

„Volvo“ logotipas – apskritimas su į viršų nukreipta rodykle, taip pat turi keletą reikšmių. Įdomiausia ir kompanijos vadovų nepaneigta versija – apskritimas ir rodyklė (strėlė) yra Marso simboliai.

Dėl Marso simbolių yra dvi versijos. Pirmoji teigia, kad apskritimas ir strėlė simbolizuoja romėnų karo dievą Marsą, o antroji mini, kad apskritimas ir strėlė pasirinkti kaip alchemijos simboliai. Alchemijoje tai reikštų geležies simbolį, nes kiekviena planeta buvo siejama su tam tikru metalu. Saulė reiškė auksą, Mėnulis – sidabrą, Venera – varį, o Marsas reiškė geležį.

Geležis pasirinkta neatsitiktinai, siekiant pabrėžti Švedijos metalurgijos gilias tradicijas, švediškos geležies stiprumą ir geležies apdorojimo meną. Per šimtmetį istorijos, „Volvo“ logotipas buvo keistas ne vieną kartą, tačiau nežymiai, pagrindas išliko originalus ir lengvai atpažįstamas – skersinė juostelė automobilio priekyje su centre pritvirtintu Marso ženklu (apskritimas ir strėlė).

1924 m. liepos 25 d. du draugai, o vėliau steigėjai buhalteris A.Gabrielssonas ir inžinierius G.Larsonas susitiko ir nusprendė sukonstruoti pirmąjį „grynai“ švedišką automobilį.

Oficiali data, skelbianti „Volvo“ kaip automobilių gamintoją, yra 1924 m. Knygoje „History of Volvo Cars“ rašoma, jog 1924 m. liepos 25 d. du draugai, o vėliau steigėjai buhalteris Assaras Gabrielssonas ir inžinierius Gustafas Larsonas susitiko Stokholme ir nusprendė nustebinti Švediją – sukonstruoti pirmąjį „grynai“ švedišką automobilį.

Vyrai, kurie kartu dirbo „SKF“ įmonėje, jau keletą metų svarstė apie automobilio iš švediško plieno sukūrimą. Jų vizija buvo sukurti patį geriausią pasaulyje automobilį iš švediško plieno, galintį konkuruoti su „Ford“ – tuometiniais konkurentais iš Amerikos. 1924 m. gegužės 4 d. nuo konvejerio nuriedėjo 10 milijonasis „Ford“ automobilis.

Įdomus faktas, kad būsimi „Volvo“ automobilių surinkimo pradininkai susitiko visiškai atsitiktinai viename iš Stokholmo restoranų. Iki to laiko ne vienas Švedijos verslininkas bandė įkūrinėti įmones, kurios pajėgtų Švedijoje surinkinėti automobilius. Tačiau nei vienam nepavyko, o atsitiktinai restorane susitikę draugai dar tą patį vakarą patvirtino žodinį susitarimą, jog dirbs kartu, o 1925 m. pabaigoje buvo pasirašytas ir raštiškas dokumentas.

Pirmas „Volvo“ automobilio serijinis  modelis buvo surinktas 1927 m., o po metų, 1928 m., išriedėjo pirmasis „Volvo“ sunkvežimis.

Pirmieji „Volvo“ sunkvežimiai

1928 m. Švedija išvydo pirmąjį sunkvežimį, pavadinimu „Series 1“. Šio sunkvežimio dizaino darbai buvo pradėti dar 1926 m., o 1928 m. vasarį automobilis išriedėjo iš gamyklos Geteborge.

„Volvo Series 1“, 1928 m.

Pirmasis „Volvo“ lengvasis automobilis nepateisino pardavimų lūkesčių, tačiau pirmasis „Volvo“ sunkvežimio variantas pranoko išankstines prognozes: 500 sunkvežimių parduota per rekordinį laiką. Gamintojai nustatė pardavimų terminą – 500 sunkvežimių parduoti per dvejus metus, o parduoti pavyko per šešis mėnesius.  

Nors „Series 1“ nebuvo pritaikyta dideliam svoriui vežti – leistina apkrova siekė 1500 kg (pusė bendrojo transporto priemonės svorio), tačiau sunkvežimio konstrukcija buvo labai tvirta, todėl buvo vežami net dvigubai sunkesni nei nurodyta kroviniai.

Į „Series 1“ buvo įmontuotas keturių cilindrų, benzininis 28 AG variklis, kuris pasiekdavo maksimalų 50 km/val. greitį. Naudojant tokio tipo variklį, atsirasdavo problema – trūkdavo galios važiuojant į įkalnes ar kalvotose vietovėse. Planuose buvo pagaminti 500 sunkvežimių su keturių cilindrų varikliu, o ateityje sumontuoti šešių cilindrų variklius.

„Series 1“ turėjo trijų pavarų dėžę. Atsižvelgta ir į komfortą – vairuotojas sėdėjo visiškai uždaroje kabinoje.

Nepaisant išryškėjusių trūkumų, „Series 1“ buvo pirmas rimtas „Volvo“ žingsnis į sunkvežimių gamintojų elitą.

„Volvo Seriess 2“

Išaugus paklausai, siekiant patobulinti pirmosios serijos sunkvežimį, sukuriamos dar trys šio sunkvežimio serijos: „Series 2“, „Series 3“, „Series 4“.

Pagrindiniai skirtumai tarp pirmosios ir antrosios serijų – „Series 2“ sunkvežimyje padidintas pravažumas, palengvinta važiuoklė, įmontuotas medinis vairas. Sumažinta sunkvežimio savikaina leido gamintojams pagalvoti apie serijinę šio modelio gamybą. Tačiau gamintojams šioje serijoje nepavyko išspręsti pagrindinės problemos – suteikti daugiau galios ir padidinti maksimalų greitį. Knygoje „History of Volvo Cars“ pateikiama viena iš versijų, jog sulaukę didelės sėkmės po pirmosios serijos sunkvežimio pristatymo, gamintojai nespėjo pasiruošti antrajai serijai, todėl problema liko neišspręsta.

„Series 3“ ir „Series 4“

Nuo pat gamybos pradžios „Volvo“ sunkvežimis buvo laikomas brangiu. Knygos „History of Volvo Cars“ teigimu, pirmieji pirkėjai „ Volvo“ rinkosi dėl aukštos kokybės ir patikimumo.

„Volvo Series 3“

Gamintojai situaciją žinojo ir 1929 m. rado būdą nustebinti pirkėjus, išleisdami „Series 3“ sunkvežimio modelį. „Series 3“ buvo beveik „Series 2“. Šių transporto priemonių esminis skirtumas buvo 3 versijoje padidinta galia. Naujojoje serijoje įmontuotas šešių cilindrų variklis užtikrino didesnį maksimalų greitį ir pagerino vairavimą įkalnėse. Šiek tiek padidinta ir maksimali leistina apkrova – nuo 1500 kg pirmosiose versijose iki 2000 kg.

„Series 4“, pasirodžiusi iškart po pirmtakės, didesnių patobulinimų nesulaukė. Iš viso šių modelių pagaminta apie 3000 vienetų. Naujas „Volvo“ sunkvežimių gamybos etapas prasidėjo ketvirtame dešimtmetyje.

1930-ieji. Nauji rinkos laimėjimai

„Volvo“ sunkvežimių istoriją ir raidą galima datuoti dešimtmečiais. Naujasis gamintojų „aukso amžiaus“ periodas – nuo 1930 m. iki 1940 m.

Iki 1932 m. lengvieji ir vidutiniai „Volvo“ sunkvežimiai nebuvo itin modernūs – stabdžių sistema sumontuota tik dviejuose ratuose, šie buvo stipininiai, o stipinai buvo gaminami iš medžio. Gamintojai ieškojo būdo, kaip sukurti sunkvežimį, kuris būtų tvirtas ir visais techniniais parametrais lenktų savo pirmtakus. Buvo aišku, kad reikia modernesnių sunkvežimių.

„Volvo LV 66“

„Volvo“ kaip gamintojo ženklas palaipsniui įgavo vertę ir pripažinimą. 1932 m. įmonės konstruktoriai surado būdą, kaip nutiesti kelią į kitų šalių rinkas.

1932 m. „gimė“ „LV71“ ir „LV72“. Šios abi versijos surinktos ir pristatytos beveik vienu metu. Abi versijos turėjo variklį su šoniniu vožtuvu, keturių pavarų greičių dėžę, buvo sumažinta galinė ašis. Norintiems galingesnio variklio, buvo sukurtos ir dvi papildomos modifikacijos „LV66“ ir „LV 68“, į kurias buvo sumontuoti „Hesselman“ varikliai.

Radikaliausias trečiojo dešimtmečio sprendimas buvo priimtas išleidus „LV 8“ ir „LV9“ sunkvežimių versijas. Paprastai automobilio variklis buvo įmontuojamas už priekinės ašies. Šiose versijose variklis montuojamas arba aukščiau, arba žemiau priekinės ašies, taip patobulinant ašių apkrovos pasiskirstymą.

1940-ieji. Sunkvežimiai kariuomenėje

1939 m. rugsėjo 1-osios rytas pasaulio istorijos kontekste įamžintas kaip didžiausio kada nors vykusio karinio konflikto pradžia. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas smarkiai pakeitė transporto pramonės rinką. Švedija tiesiogiai nedalyvavo karo veiksmuose, tačiau šalies pramonė patyrė rimtą smūgį – civilinėms reikmėms skirtų sunkvežimių rinka vystėsi labai lėtai.

Augant karinės paskirties sunkvežimių poreikiui, „Volvo“ tapo pagrindine sunkvežimių tiekėja Švedijos karinėms pajėgoms ir ne tik. Karinės paskirties sunkvežimiai, transportiniai automobiliai, stengiantis viešai nepažeisti neutraliteto sąlygų (Švedija karo metu buvo paskelbusi, jog laikosi neutraliteto ir į karo veiksmus nesivelia), buvo tiekiami į kitas Skandinavijos valstybes, tokias kaip Suomija, Norvegija. Į Suomiją nuo 1939 m. lapkričio, prasidėjus Žiemos karui tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, į Norvegiją – 1940 m. Vokietijai bandant užimti Norvegiją.

„Volvo Roundnose“

Populiariausias „Volvo“ karinėms reikmėms pritaikytas sunkvežimis buvo „Roundnose“ (liet. apvalianosis). Antrojo pasaulinio karo metu buvo pagaminta tūkstančiai paprastesnio dizaino „Roundnose“ sunkvežimių, taip pat ir visais ratais varomo modelio versijų.

„Roundnose“ sunkvežimiai, kurie buvo pristatyti kaip 1940 m. modeliai, 1939-ųjų metų pabaigoje atrodė panašiai, tačiau juos buvo galima taikyti įvairiose transporto srityse. Pavyzdžiui, fronte buvo bent trijų visiškai skirtingų ilgių šių sunkvežimių tipai. Vyrauja tokia nuomonė, kad sunkvežimiai „Roundnoses“ buvo patys sėkmingiausi „Volvo“ sunkvežimiai, skirti bekelei, kol apie 1970-uosius neatsirado F serijos sunkvežimiai.

Į „Roundnose“ buvo įmontuotas 90 AG variklis, tačiau labiau paplitusi modifikacija buvo su 105 AG benzininiu „Hesselman“ varikliu. Šie varikliai pasižymėjo patikimumu ir mažu degalų suvartojimu.

„Roundnose“ buvo gaminamas nuo 1939 m. iki 1954 m. Per šį laikotarpį pagaminta daugiau nei 40 tūkst. šių transporto priemonių, įskaitant ir visas šio sunkvežimio modifikacijas.

Kitas sunkvežimio modelis, pritaikytas kariniams tikslams – TVC. Tai pirmasis „Volvo“ pagamintas sunkvežimis, kurio visi ratai varomi.

Švedų šaltiniai mini, jog ši transporto priemonė vadinama „geležine“. Tvirta šio sunkvežimio konstrukcija tik patvirtina šį pavadinimą – TVC pritaikytas važiuoti bekele.

„Volvo TVC“, 1942 m.

TVC paskirtis – tempti artilerijos pabūklus, priešlėktuvinę ginkluotę į dislokacijos vietą. Šioje transporto priemonėje įmontuotas 7,6 litro benzininis, 140 AG variklis.

Kariuomenė TVC vertino dėl mobilumo, didelės kabinos ir itin geros galinių ašių traukos, kuri praversdavo miškingose ir klampiose vietose. Šiam sunkiasvoriui priešas buvo jo svoris – priekinė dalis buvo per sunki, todėl pelkėtose ir klampiose vietose išaugdavo tikimybė užklimpti. TVC daugiausiai buvo naudojami Švedijos ginkluotose pajėgose.

„Volvo“ sunkvežimiai

+9