1950–ieji. Dinamikos metas
Tikriausiai nė vienas dešimtmetis nepasižymėjo tokiu sunkvežimių pramonės vystymusi, kaip 1941-1950 m. Po Antrojo pasaulinio karo atsigavus pramonei, itin išaugo sunkvežimių paklausa visoje Europoje. Pasirodžius stipresniems, galingesniems varikliams, buvo sukurti sunkesni ir ilgesni sunkvežimiai su tiesioginio įpurškimo sistemomis. Išaugus sunkvežimių svoriui, imtasi ieškoti sprendimo, kaip gerokai padidinti variklio galią.
Turbopradininkas
Vienas iš žymiausių visų laikų „Volvo“ sunkvežimių buvo „L 39 Titan“, pristatytas rinkai 1951 m. Šis sunkvežimis tapo vienu novatoriškiausių sunkvežimių, kai 1954 m. buvo pagamintas su turbokompresoriniu varikliu. Rezultatas buvo stulbinantis. Variklio svoriui padidėjus tik 25 kg, jo galia padidėjo 35 AG (nuo 150 iki 185 AG).
Iš esmės tai buvo atnaujintas „Volvo L29C“, turintis patobulintą vairuotojo darbo zoną ir našesnį variklį. Tačiau 1954 m. su novatorišku „Volvo“ projektu dirbančiai komandai pavyko po sunkvežimio variklio gaubtu sumontuoti gana nedidelių gabaritų variklį su turbina. Taip „Volvo L395 Titan“ tapo pirmuoju pasaulyje serijinės gamybos sunkvežimiu, kuriame montuoti varikliai su turbinomis.
L39 ir L49
Šio tipo sunkvežimius galima taip pat laikyti pradininkais modernėjančioje sunkvežimių pramonėje. Pristatyti rinkai 1954-1956 m., šie modeliai turėjo ne vieną modifikaciją – buvo komplektuojami su benzininiais ir dyzeliniais varikliais.
Variklių galingumas siekė daugiau nei 100 AG, sunkvežimiai buvo priskiriami vidutinei galingumo klasei, tačiau to meto Skandinavijos keliams tokia galia buvo visiškai pakankama. Važiuoklė šių tipų sunkvežimiams buvo pasiskolinta iš ankstesnių modifikacijų.
Abu šio sunkvežimio tipai turėjo naują stabdžių sistemą, vairo stiprintuvą. L39 ir L49 užsitarnavo pirkėjų pasitikėjimą, kaip kokybiški, tvirti ir manevringi automobiliai.
TL 22
Pasikeitimai neaplenkė ir kariuomenėje naudotų sunkvežimių. TL 22 buvo sukurtas specialiosioms karinėms užduotims. Sunkvežimyje įmontuotas patikimas A6 benzininis variklis, kurio galia siekė 115 AG.
Triašės transporto priemonės visi ratai buvo varomieji. Puiki charakteristika lėmė, kad šis sunkvežimis, įskaitant ir jo modifikacijas Švedijos karinėse pajėgose, buvo naudojamas net keturis dešimtmečius.
1960-ieji. Kelių karalius
1960-aisias sunkvežimiai pagaliau buvo pripažinti geriausia transporto priemone. Tai atsitiko dėl to, kad atsirado daugybė panaudojimo sričių ir pagaliau buvo sukurta šalies ir tarptautinė kelių infrastruktūra, leidusi gabenti krovinius saugiai ir efektyviai.
Tuo pat metu Švedijos rinkoje pasirodė pirmosios sertifikuotos, aprūpintos saugumo priemonėmis, vairuotojo kabinos. Šis dešimtmetis labiausiai išsiskyrė tuo, kad plečiantis tarptautinei kelių infrastruktūrai buvo sukurti „Volvo“ sunkvežimių modeliai, pritaikyti važiuoti ilgomis distancijomis.
F88
Šį „Volvo“ sunkvežimį galime tituluoti kelių karaliumi. F88 iš pradžių buvo skirtas Amerikos rinkai, tačiau šio modelio sėkmė lėmė greitą įsitvirtinimą Europos keliuose. Pirmiausia, keitėsi sunkvežimio forma ir kabina.
1965 m. paskutinis pagamintas apvaliosios formos sunkvežimio modelis buvo N88. Modelyje su F raide buvo integruota pakeliama kabina. Įtaisius pakeliamą kabiną buvo galima lengviau pasiekti pagrindinius sunkvežimio komponentus. Nuo smūgių apsaugotoje kabinoje buvo įrengti miegamieji ir gyvenamieji skyriai vienam ar dviem vairuotojams.
Be to, su šiuo modeliu pasirodė naujas variklis – 10 litrų turbokompresorinis variklis, nauja 8 pavarų greičių dėžė ir patobulinta važiuoklė. F88 pateisino lūkesčius – F sunkvežimių įvedimas į rinką, kaip standartinės tolimojo Europos transporto priemonės, buvo sėkmingas. Šio modelio dėka dar labiau padidintas sunkvežimių efektyvumas, krovinys pristatomas greičiau ir saugiau.
1970-ieji. Naujų saugos standartų kūrimas
1970-aisiais pasirodė nauja, stulbinanti sunkvežimių serija, kurios dizainas buvo madingas ne vienerius metus: „Volvo“ F10/F12 (ir versija „Globetrotter“).
„Volvo“ sukūrė ypatingą verslo skyrių, kurio darbo sritis buvo ekonomiškumo ir saugos tobulinimas. Geriausias šio skyriaus darbo rezultatas – F10/F12 sunkvežimiai, kurie nustatė visiškai naujus ekonomiškumo ir saugos standartus. Pavyzdžiui, kabina buvo įtaisyta ant važiuoklės su spyruokline pakaba, taip buvo sukurta minkštesnė vairuotojo aplinka ir gerokai sumažinti nugaros skausmai, kurie atsiranda sėdint ilgą laiką vienodoje padėtyje.
Naujųjų F sunkvežimių langai buvo ženkliai praplatinti – tai reiškė, kad buvo sudarytos geresnės matomumo sąlygos ir padidinta „aktyvioji sauga“ (t. y. sumažėjo nelaimingų atsitikimų rizika).
1980-ieji. Rūpinimasis aplinka
1980-aisiais sunkvežimiai buvo dar labiau tobulinami. Siekiant mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, sukurti geresni, stipresni ir mažiau žalingi aplinkai varikliai. Padidėjus pneumatinių pakabų sistemų naudojimui, vairuotojų gyvenimas, važiavimas keliais ir prekių pervežimas tapo daug patogesnis.
1985-ųjų vasarą „Volvo“ pristatė FL6 ir FL7/FL10 sunkvežimių sunkiesiems darbams grupę. FL7/FL10 sudarė visiškai naują sunkvežimių klasę. Į šiuos modelius įmontuotas 10 litrų darbinio tūrio variklis, pasiekiantis 318 AG. Kardinaliai pakeistas ir prietaisų skydelio išplanavimas – visos pagrindinės funkcijos išdėstytos vairuotojui patogioje pozicijoje.
FL7 ir FL10 tapo labai populiarus daugelyje šalių. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, šie modeliai tapo populiariausi iš visų „Volvo“ sunkvežimių.
Įžengus į dešimtąjį dešimtmetį, dar kitaip vadinamą informacinių technologijų amžių, „Volvo“ sunkvežimių laukė kardinalios permainos programinių sistemų prasme.
