„Citroën DS“ nusipelno visų pagyrų kokias tik įmanoma skirti istorinei mašinai. Tai iš tiesų yra vienas iš didžiausią įtaką automobilių pramonei padariusių modelių. Patogus, netikėtai gražus ir labai technologiškai pažangus automobilis patraukė ne tik vairuotojų, bet ir kitų gamintojų dėmesį. Kartą Classic & Sports Car žurnalas paklausė 20 garsiausių automobilių dizainerių, tarp kurių buvo tokie vardai kaip Giorgetto Giugiaro, Ian Callum, Paul Bracq ir Leonardo Fioravanti, koks automobilis jiems yra pats gražiausias. Daugiausiai balsų susilaukė būtent DS. Tiesa, tikriausiai ne visi galvojo, kad „Citroën DS“ turi gražų vairą.
Tiek seni, tiek naujesni automobiliai įprastai turi vairus su 3 arba 4 stipinais. Kiek rečiau pasitaikydavo vairų su dviem stipinais. Simetriškas dizainas vairui yra svarbus ne tik dėl estetikos. Stipinai šonuose vairui suteikia tvirtumo ir standumo, tačiau kartu ir padeda susiorientuoti, kada vairas yra atsuktas tiesiai. „Citroën DS“ vairas buvo simetriškas, tačiau turėjo vos vieną stipiną, todėl atrodė labai keistai ir nebuvo labai tvirtas.
Kaip ir viskas „Citroën DS“ automobilyje, vairas nebuvo atsitiktinis sprendimas. Žinoma, tikriausiai pagrindinė priežastis buvo išvaizda. DS automobilis savo technologijomis buvo toks išskirtinis, kad jo išvaizda tiesiog negalėjo būti eilinė. Joks kitas automobilis rinkoje tuomet neturėjo vieno stipino vairo, o prie DS dizaino jis puikiai derėjo.
Kita priežastis buvo praktinė – vienas vairo stipinas, kuris važiuojant tiesiai visada buvo nukreiptas žemyn, beveik niekada neužstojo spidometro ir kitų instrumentų. Kitaip tariant, kad ir kokius manevrus atlikinėtumėte, vairas neturėtų trukdyti. Būtent tai ir buvo pagrindinis „Citroën“ tikslas – automobilis kelionėje turėjo tarsi pranykti, netapti pasakojimo dalimi. Ir vieno stipino vairas prie to bent šiek tiek prisidėjo.
Įdomu tai, kad kai kurie DS entuziastai turi ir kitokių teorijų, kam automobiliui reikalingas toks keistas vairas. „Citroën DS“ turėjo stiklo pluošto stogą – taip gamintojas siekė išlaikyti žemą svorio centrą. Todėl dabar DS entuziastai juokauja, kad vienas vairo stipinas taip pat padėjo išlaikyti žemą automobilio svorio centrą.
Tai, žinoma, nebuvo vienas iš motyvų, kodėl „Citroën“ pasirinko tokį vairo dizainą. Taip pat kartais spėliojama, ar toks sprendimas galėjo būti priimtas dėl saugumo. Tais laikais, kuomet oro pagalvių nebuvo, avarijų metų vairuotojai visu kūno svoriu krisdavo ant vairo. Teoriškai, vieno stipino vairas galėtų lengviau deformuotis ir sugerti didesnę dalį smūgio jėgos. Vėlgi, tai tik entuziastų mintys, mažai ką bendro turinčios su „Citroën“ filosofija.
„Citroën“ kompanijai ir markės gerbėjams toks vairo dizainas patiko, todėl jis paplito ir po kitus automobilius. Po DS sekęs CX taip pat turėjo vieno stipino vairą, kaip ir po jo atėjęs XM. Vieno stipino vairai paplito ir po mažesnius „Citroën“ automobilius – tokį nešiojo GS, BX, Axel ir kai kurie kiti modeliai.
Tai tapo tarsi markės skiriamuoju ženklu, tačiau tos keistos prancūziškos elegancijos vėlesniuose modeliuose nebeliko. Vienintelis stipinas išaugo, tapo platus ir kampuotas, „Citroën“ į jį ėmė montuoti įvairius mygtukus. Toks dizainas ne tik nebeatrodė gražiai, bet ir buvo sunkiai suderinamas su naujomis saugumo priemonėmis – sumontuoti oro pagalvę vieno stipino vaire nebuvo lengva. Todėl galiausiai „Citroën“ turėjo ieškoti kitų būdų išsiskirti.
Aišku, „Citroën“ nenustojo eksperimentuoti su vairu – pirmosios kartos C4 turėjo vairą su nejudančia centrine dalimi. Vėliau jis sumontuotas ir C5, ir kituose modeliuose.
„Citroën DS“ yra išties ypatingas automobilis. Apie jame montuojamas technologijas iki šiol rašomos knygos ir kuriami filmai. Ir entuziastai šias mašinas dievina – nepaisant solidaus amžiaus DS vis dar yra vienas iš patogiausių automobilių kelyje.
