Žaibas ir griaustinis – blogi kelionės palydovai
Bene garsiausiai nuskambėjusi istorija įvyko prieš trejus metus, kai žaibas trenkė ir į motociklininkų grupę, ir į juos lydėjusį automobilį. Laimei, motociklininkai bei automobilio vairuotojas rimčiau nenukentėjo, tačiau 2003 m. „Volvo“ buvo sugadintas nepataisomai – sudegė elektros instaliacija, o ant stogo buvusi antena išlakstė šipuliais.
„Artėdami prie Jonavos matėme, kad pakraščiais kaupiasi audros debesys, žaibuoja. Bet mums atrodė, kad važiuojame saugioje zonoje, virš galvos perkūnija negriaudėjo“, – tąkart pasakojo automobilį vairavęs Henrikas.
Tuo metu motociklininkų kolona važiavo priekyje. Už jos buvo įsiterpęs kitas automobilis. Ir jau jam iš paskos judėjo Henriko „Volvo“. Tik staiga virš galvos Henrikas išgirdo trenksmą – nebuvo jokio žaibo, tik nuo stogo pasipylė kibirkštys ir pakilo dūmų debesis. Automobilyje pradėjo svilti laidai – turbūt daugelis žino tą degančios izoliacijos ir įkaitusio metalo kvapą.
Žaibo kirčiai į automobilius – pavieniai atvejai
Nors tokia istorija skamba kaip įtempto siužeto trileris, tačiau ugniagesių atstovai tvirtina, kad pranešimų apie į automobilius trenkusį žaibą sulaukia itin retai. Gelbėtojai sako, kad automobilis yra viena iš saugesnių vietų, kur galima pasislėpti perkūnijos metu. Tiek juo važiuoti žaibuojant, tiek sėdėti laukiant perkūnijos pabaigos yra gana saugu.
„Automobilis nėra pati blogiausia vieta, kurioje galima būti žaibuojant. Ypač jei esate gamtoje, tai audros pabaigos geriau yra laukti automobilyje, o ne atsistojus po medžiu. Tačiau tie vairuotojai, kurių automobilyje yra ištraukiama antena, turėtų ją suskleisti.
Apie žaibų padarinius mes sužinome tik tuomet, kai būna gaisras ar kažkoks tragiškas įvykis, tad kiek yra buvę atvejų, kai žaibas trenkia į automobilį, pasakyti negaliu. Jei žmonės nenukenčia, automobilyje gaisras dėl to nekyla ir specialiųjų tarnybų pagalbos nereikia, tai statistikoje neatsispindi“, – sakė Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Vaiginytė.
Mokslininkai aiškina, kad žaibo iškrova ratu keliauja aplink automobilio išorę, sukurdama Faradėjaus efektą bei apsaugodama viduje esančius žmones. Tačiau žaibuojant nerekomenduojama liesti metalinių automobilio detalių, net ir esančių viduje. Šiais laikais automobiliuose yra daug elektronikos, tad, žaibui ją sugadinus, gali kilti įvairių problemų – nuo pačių paprasčiausių iki labai rimtų.
Beje, slepiantis nuo žaibo automobilyje nereikėtų naudotis mobiliuoju telefonu. Ne kartą užfiksuota atvejų, kai žaibas trenkia būtent į išmaniųjų savininkus pokalbio metu.
Motociklininkams daugiau rūpesčių kelia lietus
Kiek kitokį vaizdą apie žaibavimą ir važiavimą šios stichijos metu piešia motociklininkai. Anot jų, perkūnija dažniausiai yra lydima lietaus ir būtent jis kelia didesnį diskomfortą nei pats žaibavimas.
Motociklu aplink pasaulį apvažiavęs ir visokiomis oro sąlygomis motociklą vairavęs keliautojas Karolis Mieliauskas sako, kad važiuoti tokiu oru yra įmanoma, tačiau jis dažniausiai renkasi trumpą sustojimą saugioje vietoje ir palaukia, kol gamtos stichija nuslops.
„Jeigu smarkiai lyja, yra tikimybė, kad ta liūtis pereis į kažkokią krušą. Ir jei važiuojant automobiliu tai iš esmės nekeičia nieko, motociklininkams viską keičia gana smarkiai. Jau nekalbant apie kelio dangą, vandenį ir slidumą. Kai stipriai lyja dažnai pradeda rasoti šalmo stiklas, tenka važiuoti atviru stiklu. Ypač jei motociklininkas dar yra apsirengęs kokį guminį, neperšlampantį kostiumą, jis pradeda kaisti ir garuoti iš vidaus ir garavimas vyksta per galvą, todėl labai didėja šalmo rasojimo tikimybė. Tačiau su gera apranga važiuoti galima ir per lietų. Tai čia mes kalbame apie stiprų lietų, dar ne apie žaibą.
Mano politika dėl važiavimo per smarkią perkūniją yra tokia, kad jau geriau sustoti kažkur saugiai ir palaukti, kol perkūnija nurims. Juk matosi ir girdisi, kur tie žaibai – šalia ar jau kažkur toliau. Esu per Sibirą važiavęs ir šalia manęs visuomet kabėjo debesis su žaibais ir buvo tik laiko klausimas, kada mūsų keliai susikirs. Tačiau mano patarimas būtų vienas – jeigu jau atsidūrei pačiame perkūnijos epicentre, aš siūlyčiau nevažiuoti, o stoti kažkur saugiai ir palaukti“, – sakė Karolis Mieliauskas.
Dar vienas keliautojas motociklais Aidas Bubinas antrina savo kolegai Karoliui Mieliauskui ir pritaria, kad važiuoti per lietų tikrai galima ir kartais tai yra neišvengiama. Tačiau žaibai dažniausiai daužosi gerokai trumpiau nei lyja lietus, tad šios rizikos atsisakyti būtų visai protinga.
„Man yra tekę važiuoti visą dieną, nuo ryto iki vakaro, apie 1000 km per dieną ir tuomet visą laiką lijo, kartais sužaibuodavo, nugriaudėdavo perkūnija. Žaibai dažniausiai būna pačioje liūties pradžioje, dar prieš prasidedant tai pačiai didžiausiai liūčiai. Motociklininkai niekada nedega noru sušlapti kelionėje, todėl jau geriau yra sustoti ir pastovėti kokioje kavinėje ar degalinėje, jei jau matai, kad tai nėra didelis debesis ir ta liūtis greitai praslinks.
Tačiau jei važiuoji, keliauji ir supranti, kad lietus truks ilgai, nestovėsi juk ir nelauksi, už kelių dienų jis čia baigsis. Tai imi ir važiuoji, nes kokybiška šiuolaikinė apranga leidžia jaustis gana komfortiškai. Lietus tuomet tarsi ir nebebaisus, o kol žaibuoja galima pastovėti ir palaukti pabaigos, nes dažniausiai juk nežaibuoja visą dieną“, – sakė keliautojas Aidas Bubinas.
