Apie kelionę pasakoja VORAI MC prezidentas Laurynas Baltrūnas (Oblius) ir jo bendražygiai.
Pirma diena. Su „laužų“ krūva – į pietvakarius
Nors pagal planą turėjo vykti gerokai daugiau motociklų, vis tiek prie „starto linijos“ stojo 13 ekipažų iš Lietuvos ir 2 iš Baltarusijos. Rytas nežadėjo nieko gero, kaip ir oras, kuris sausio pabaigoje tapo lyg balandžio pradžios – šlykščiausias variantas iš visų įmanomų: plius 2–3 laipsniai šilumos, kiaurai košiantis vėjas ir lietus nuo ryto iki vakaro...
Nors metai bėga, niekaip nepavyksta „išgyvendinti“ „paskutinės nakties“ ruošimo motociklų kelionei. Kad ir kaip stengėmės, BMW R1150GS startuoti negalėjo... Suprantu, kad skaitytojai juoksis ir šaipysis, tačiau vienas „Dnepras“ su „tiuningine“ priekaba ir iš „Yamaha FJ1200“ pagamintas „traikas“ nepasiekė ir Trakų...
Pirmajam „užlinko“ variklis, antrajam „užtrumpino“ ir labai stipriai susilydė elektros instaliacija.
Vis dėlto mūsų pažįstamų iš Maskvos, važiavusių į „Elefantentreffen“ motoroleriais su priekabomis, teorija, kad „kolona iš šešių „Uralų“niekada negali startuoti vienu metu“ nepasitvirtino. Visa likusi „laužų“ krūva kryptingai pajudėjo į pietvakarius...
Antra diena. Kam su tom „kaliaskėm“ išvarėm?
Praleidę naktį Suvalkuose, mūsų šaunieji „Elefantininkai“ po truputėlį juda pirmyn. Techniniai gedimai užpuolė ir baltarusius, laimei – tai tik ratai be oro. Jie važiuoja su „Suzuki DR650“ ir „Honda Transalp 650“ – kol kas be rimtų gedimų.
Įvertinus tai, kad kelio sąlygos kardinaliai pasikeitė nuo sekmadienio ir keliuose vanduo su druska (geras elektros laidininkas), tai visi tinkamai neapsaugoti elektriniai sujungimai tampa potencialiais problemų šaltiniais. Po kiek laiko baltarusiams vėl nuleido priekinį ratą. Pakrovėme į „busą“ – montuosime Balstogėje. O čia atvykus lyja be sustojimo – beveik visi peršlapę.
Kai iki Varšuvos liko 140 km, kažkur pasimetė Kuzavas su Remiu. Nors Remiui iki pat Suvalkų labai sunkiai sekėsi važiuoti („Dnepras“ kamavosi nuo vienokių ar kitokių gedimų), vis dėlto nuo Suvalkų atsigavo ir pametęs koloną nuvažiavo link Varšuvos per Lomžą. Kuzavui pavyko pastarąjį pavyti tik Varšuvos prieigose. Tad nakvoti teko atskirai, nes jiedu jau gerokai išsiplėšė į priekį.
Dar niekad nevažiavau iki Varšuvos 2 paras. Tiesa, buvau „užlūžęs“ ir aš – subyrėjo štoko stumdymo mechanizmas. Vasia su Maksu mane nuvijo ir sutvarkė. Nakvojome studentų bendrabutyje.
Čia +5. Kam su tom „kaliaskėm“ išvarėm? Su „Harliais“ jau būtume „Elefante“...
Trečia diena. Kai rankos jau nebeatsiplauna...
„Startavome ir nuotykiai tęsėsi. Ciklopui nuleido galinį ratą. Gerai, kad spėjome į aplinkkelį iššokti. Tauta remontuoja Obliaus „liulkos“ ratą, o savininkas tradiciškai mandagiai paprašomas pailsėti ir nesinervinti.“ Perrinkome motociklą: pakeitėme dėžės tepalą, stabdžių trosą, „liulkos“ rato guolį. Visų rankos jau nebeatsiplauna...
Nakvynei stojame prie Čekijos sienos. Iki renginio liko apie 400 km. Čia dabar visai ne žiemiška žiema – „cieli“ +10.
Ketvirta diena. Už nesumokėtą benziną operatorės kibina
Baltarusių „Suzuki DR650“ sudilo žvaigždė ir grandinė – reikėjo gauti naują. Eilinį kartą iškilusią problemą išsprendė kelio kapitonas Vasia: nors mes jau buvome Čekijoje, lietuvis Vycka važiuodamas iš Varšuvos automobiliu nupirko žvaigždes su grandine Vroclave, pavijo mus ir įdavė.
Vycka – atskiro aprašo vertas motociklininkas, kuris vienas važiavo iš Varšuvos senute vokiečio „Jawa“ su lopšiu Kaliningrado numeriais, sulūžo prie Vroclavo, pagalbos laukė beveik parą, nakvojo palapinėje šalia autostrados ir kurį mudu su Vožtuvu aptikome netyčia, aplenkę Remį su Kuzavu.
Grandinę pasikeitėme degalinėje, kurioje Ciklopas pamiršo sumokėti už benziną, kurį supylėme iš vieno pistoleto į visus vienuolika motociklų. Jis pagalvojo, kad į lauką išpuolusios degalinės operatorės jį kibina...
Kol tvarkėme mano karbiuratorius, prie „Lidl“ aptikome prieš kažkiek laiko sustumtą ir dar neištirpusią maždaug pusantro metro aukščio sniego krūvą. Tad Remis, pasisodinęs Uošvį ir Kuzavą tą „kalną“ ir šturmavo...
Labiausiai įsiminė epizodas, kai rytą prieš pat mums startuojant mokytojai atvedė mokinių grupę pasižiūrėti mūsų... Bebras pavadino mūsų šaiką „circus on wheels“.
Penkta diena. Kalnuose – purvo vonios
Pagaliau atidardėjome apie 4 val. ryto ir supratome, kad visas renginys – keliasdešimties centimetrų gylio purvo vonios. Vietos pasistatyti palapinėms nėra, kadangi į 60-ąjį jubiliejinį renginį dalyviai pradėjo rinktis dar sekmadienį, t. y. dieną prieš mums pajudant iš Lietuvos...
Organizatoriai patarė laukti už vartų iki 13 val., kol atidarys informacijos centrą ir tada paklausti, kur galime rasti motelį, kuriame galėtume apsistoti. Na, mes lietuviai ir tokiais kvailais patarimais nepasinaudojome. Pasistatėme palapines prieš įvažiavimą į renginį ir įkūrėme autonominį „Lietuvos Elefantą“, kaip patys jį pavadinome – „Neues Elefantentreffen 1st Anniversary party“.
Vėliau prasidėjo pats linksmumas – ėjo pas mus vienas už kitą aukštesnių organizatorių delegacijos, kol atvažiavo pats Giunteris „Von Elefantentreffen‘as“. Paskui bandė mus iškrapštyti su ugniagesių, o vėliau ir policijos pagalba, bet leidome sau pasakyti, kad jeigu „babajai“ gali prievartauti vokiečių moteris Naujųjų metų proga, tai mes galime sau leisti gyventi kalnuose „Elefantentreffen“ proga...
Galiausiai vokiečiai mūsų stovyklą aptvėrė, atvežė šiukšlių maišų ir paliko ramybėje, prieš tai išviję morališkai silpnesnius, prie mūsų jau spėjusius pasistatyti palapines, vokiečius ir italus.
Grįžtant namo... Nakvynė po atviru dangumi, byrantys guoliai, pasibaigę atsarginiai ratai ir kiti nuotykiai
Na ką, grižtant namo, ties Praha sugedo mikroautobo sankaba – teko laukti ryto ir servise pakeisti. Kolonai bejudant link Lenkijos, Makso motociklas „pagavo klyną“. Maksas variklio pilnai neardė, bet prasukti nebepavyko, tad greičiausiai lūžo švaistiklis, sulankstė smagratį ir išvedė iš rikiuotės alkūninį veleną.
Linksmybės tęsiasi, tad reikia atsipūsti ir pavakarieniauti „KFC“. Per tą laiką Maksas įmetė atsarginį Remio „Dnepr“ variklį, su kuriuo šiaip ne taip parpupsėjo iki Lietuvos.
Sausio 31 dieną pabaigėme visai nedėkingai – Vasia, Kuzavas su Sanioku ir Algis liko Prahoje laukti pirmadienio ryto, kol servise galės patikrinti, kas nutiko mikroautobuso sankabai. Visi likusieji dviem kolonom suvažiavo į tą patį Lenkijos pasienio miestelį nakvoti.
Kitą dieną – vasario 1-ąją – baltarusiai pakeitė „Transalpo“ komutatorių ir jau visi drauge pliaupiant lietui ruošėmės startuoti link Varšuvos, tačiau šiam motociklui vėl „užtrumpino“ elektros instaliacija. Nusprendėme visa „šavalkada“ judėti, o baltarusiai mus pasivys. Deja, juos, su šįsyk jau sudegusia sankaba, pasivijo Vasios grupė. Mikroautobusui buvo išlūžęs sankabos disko gabalas, kas mums kainavo 600 europinių pinigų.
Kol visi kasėsi pirmyn, „Transalpui“ buvo atkabintas lopšys ir įkeltas į automobilio priekabą, o pats motociklas vargais negalais pasiekė Varšuvą, kur pavyko nupirkti sankabą ir ją pakeisti. Pagrindinė grupė, tuo metu, judėjo maždaug 200 – 400 km priekyje.
Vieni nakvojo Varšuvoje, antri automobilių stovėjimo aikštelėje ant kariškų lovelių po atviru dangumi kažkur tarp Vroclavo ir Varšuvos...
Vasario 2-ąją toliau judėjome link Lietuvos, kol Taduliui pradegė „Uralo“ dešinės pusės vožtuvas. Tad šalikelėje buvo išardyta galvutė, įdėtas kitas vožtuvas ir tęsiama kelionė. Vis tik jau Lietuvoje, ties Valkininkais, galvutė „užlinko“ dar kartą ir „Uralas“ tęsė kelionę iki Vilniaus „ant šlipso“, nes daugiau vožtuvų nebeturėjome.
Pakeliui dar dviems ratams subyrėjo guoliai, o vieną šiaip nuleido... Kelionės pabaigoje atsarginiai ratai, kuriuos vežėmės ant motociklų, baigėsi, o papildomi buvo automobilio priekaboje – dienos atstumu nuo mūsų.
Augustave vilniečiai pasuko link Lazdijų, o gargždiškiai ir kauniečiai – link Kalvarijos. Paskutinieji Lietuvą pasiekė tik vasario 3-iąją.
Su kelionės bendraminčiais galima eiti į žvalgybą...
Apskritai kalbant, kelionės tikslas – pasiektas. Kaip visuomet, beje... Kiek motociklų kirto Lietuvos sieną sava eiga – tiek ir grįžo. Renginys aplankytas, net kažkokia televizija interviu ėmė...
Pati kelionė buvo visai nežiemiška, pats keliavimas per amžiną lietų sausio-vasario mėnesiais neteikė jokio džiaugsmo. „Oras ir aplinka buvo tokia, kad motociklai jokiu būdu nevažiuotų“, – taip sakė Uošvis.
Manau, kad žiemą, esant nežiemiškam orui, važiuoti paprasčiausiai neverta. Žinoma, bendravimo su bendraminčiais tokiomis sąlygomis niekas neatstos. Su visais šitais žmonėmis galima eiti į žvalgybą – žinai, kad nė vienas iš jų neišduos.
