Finito! Pardaviau savo ištikimąjį bolidą. Šiek tiek gaila. Turėjau visokių mašinų: gražių, greitų ir kvailų. Vojadžeris nebuvo labai gražus, nebuvo greitas, bet talpus, neaikštingas ir ištvermingas (vien jo įsigijimo istorija verta bent jau apysakos).
Pardaviau, palyginti, greitai, skambučių buvo daug. Visus pirkėjus, kurie domėjosi mano automobiliu, lengvai galiu suskirstyti į tris grupes. Ir jei jūs turite kokią nors XXI a. pradžioje pagamintą mašiną, kurią norite parduoti, teks su tomis trimis grupėmis susidurti. Kuri nupirks? Spręskite patys!
I grupė: rusai, baltarusiai, kazachai ir kiti importiniai žmogeliukai
Jie paskambindavo (dažnai net iš savo kazachiškų ar baltarusiškų numerių) ir užduodavo tik vieną klausimą: „kiek numesi?“ Atsakydavau: „ne daugiau nei 100.“ Tuo pokalbis ir baigdavosi. Antrą kartą tas pats importinis veikėjas niekada nebeskambindavo. Kas pasirodė keista? Kad jie net nesiderėdavo. Dabar manau, jog importiniai laukė konkretaus atsakymo: „Деньги – дерьмо. Отдам даром. Со скидкой“ (liet.: pinigai – šiukšlės, atiduodu už dyką ir dar su nuolaida).
II grupė: perka automobilį vaikui arba tėvui
Perkančių tėvui buvo gerokai daugiau. Šios grupės pirkėjų amžius apie 40–50 metų. Aišku, pirkėjo tėvas – atitinkamai vyresnis, vaikas – atitinkamai jaunesnis.
Su perkančiais automobilį savo vaikui daugmaž buvo viskas aišku. Pasižiūri tas, apie 20–25 m., vaikas į mano „Chryslerį“ ir kužda savo tėvui, kad salonui cheminio valymo reikia, kad varikliui galios trūksta, kad rūdys sparnuose matosi, o jo akyse parašyta: „noriu golfuko, noriu golfuko, noriu, noriu, noriu GT, GT, GT!“
Tačiau sūnus į tą mano „Chryslerį“ žiūri kaip į cypę ant ratų...
Tėvas – jis ir pirkėjas, jis ir konsultantas bei mokėtojas, galbūt tikisi, kad sūnus, turėdamas „Chryslerį“, pavežios jam plytas, gal taksistu padirbės, užsidirbs ir pagaliau nulips nuo sprando. Tačiau sūnus į tą mano „Chryslerį“ žiūri kaip į cypę ant ratų. Ir kai tėvas man pasako: „Paskambinsiu vėliau“ (tai reiškia „nepaskambinsiu niekada“), sūnus laimingas įšoka į savo Hyundajaus Getzą, trinkteli jo kartoninėmis durelėmis, užkuria kumščio dydžio variklį ir išdidžiai nuliuoksi savo mažais ratukais kutendamas visko mačiusio asfalto akmenukus. Aš taip ir nesupratau tų situacijų „tėvas perka sūnui“, taip ir nesužinojau, kodėl jiems mano automobilis buvo įdomus.
Kitokia situacija, kai pirkėjas ieško automobilio savo tėvui. Ji – kur kas klampesnė, sudėtingesnė ir daugiau laiko kainuojanti. Dažnai pačioje „uvertiūroje“ tėvas išlipdavo iš savo sūnaus-pirkėjo mašinos jau užsiklijavęs nepatenkintą veidą: „Aš važiavau į saloną pirkti naujos mašinos net už 1400 eurų, o čia – kažkokia kiaurastogė benzino kolonėlė Šilainiuose ir pavažinėtas Chrysler su nutrintais kilimėliais.“ Taigi tėvas, vos iškėlęs koją iš savo mašinos, jau ošia, kad gal važiuojam namo, nes šalta, nyku, valgyt norisi ir š... čia, o ne mašina.
Bet sūnus (primenu, jam nuo 40 iki 50) jaučia kažkokią pareigą, todėl šokinėja aplink mano Chryslerį taip, kaip Krokuvoj šoka krakowiaką. Kiša galvą po apačia, kiša į variklį, demonstruoja tėvui (be abejo, ir man), kad jis yra aukšto lygio mechanikas ir elektrikas.
Jam viskas negerai: variklis trūkčioja, tarpinė, greičiausiai, jau parėjusi, kažkoks cypimas girdisi, durys ne taip užsidarinėja, o dar ir rūdžių rado (eik tu peklon, koks netikėtumas – rūdys 2001 m. gamybos automobilyje). Išvardijęs trūkumus ir davęs suprasti, kad jei rimtai užsiims, tai suras 10 kart daugiau trūkumų, jis užsirūko ir mąsliai tyli.
Visą laiką sakiau, kad kiekviena mašina turi savo pirkėją. Maniškė irgi rado.
Rūko labai lėtai ir dar lėčiau vaikšto ratu aplink mano Chryslerį. Jaučiu, kad laukia, jog ko nors paklausčiau, bet aš klausimų – neturiu. Tad leidžiu jam ramiai sudeginti cigaretę ir „suvaikščioti“ tuos ratus. Tėvo išvaizda, tuo pat metu, jau įgauna naują formą: tuoj nusišausiu, jei tik į save pataikysiu.
Sūnus, be abejo, to neištveria, tad numeta kancarą ir, burbtelėjęs „paskambinsiu vėliau“ (tai reiškia „nepaskambinsiu niekada“), sukiša tėvą į beveik naują automobilį, kuris mažiausiai tik 3 metais senesnis už manąjį, bei, džiugindamas asfaltą lygiomis, protektoriaus jau nebeturinčiomis padangomis, ir palikęs jam tepalo balutę – išvažiuoja.
Stoviu ir galvoju: Smart'as be variklio ir be ratų – tavo tėvo rankose – jau yra mirtinas ginklas. Tai ką kalbėti apie mano beveik dvi tonas sveriantį ir gerai važiuojantį Chryslerį. Gerai, kad jie nenupirko. Dievaži, kaip gerai. Bet aš taip ir nesupratau tų situacijų „sūnus perka tėvui“. Kodėl tam tėvui reikia tokią, stulpus nukirsti galinčią, mašiną pirkti? Nupirkit Getzą!
III grupė: perka automobilį sau ir žino, ko ieško
Atvirai pasakius, tokių pirkėjų buvo tik vienas. Atvažiavo, pasižiūrėjo, realiai įvertino ir... nupirko. Niekas jo nestebino: nei tepalo dėmės variklio sektoriuje, nei vidaus apdailos nusidėvėjimai, nei rūdys sparnuose. Visa tai – natūralu 2001 m. automobilyje. Nieko ir neslėpiau. Tiesiog apsižiūrėjom ir suderėjom, papasakojau, kas jam yra, kas daryta, kur problemos, kur jų nėra ir nebus.
Aš visą laiką sakiau, kad kiekviena mašina turi savo pirkėją. Maniškė irgi rado.