Be vandens nė dienos
Visiems gerai žinoma, kad be vandens neįmanomas nei žmogaus, nei gyvosios gamtos egzistavimas. Didžiąją dalį visų gyvų organizmų svorio sudaro vanduo. Nevalgęs žmogus gali išbūti apie 2 mėnesius, o be vandens – tik porą dienų. Taip yra todėl, kad organizme procesai vyksta vandeniniuose organinių ir neorganinių medžiagų tirpaluose. Organizmuose vykstanti medžiagų apykaita galima į organizmą patenkant tik visiškai ištirpusioms medžiagoms.
Vanduo svarbus medžiagų apykaitai, kraujo gamybai, virškinimui, organizmo termoreguliacijai, pašalinant iš organizmo medžiagų apykaitos produktus ir kenksmingas medžiagas. Vidutiniškai per parą į žmogaus organizmą su maistu patenka 600-900 ml vandens, apie 1,5 l – išgeriant.
Iš organizmo vanduo pasišalina kvėpuojant, per odą, su šlapimu ir išmatomis. Pašalinamo vandens kiekis priklauso nuo žmogaus išgeriamo vandens kiekio, nuo suvartojamo maisto, fizinio krūvio. Atstatyti pašalinto vandens kiekį labai svarbu. Organizmui netekus vos 1-2 proc. vandens jaučiamas troškulys, netekus 5 proc. – aptemsta sąmonė, netekus 12-20 proc. organizmas apsinuodija savo medžiagų apykaitos produktais. Ypač jautrūs vandens kiekio organizme svyravimams yra vaikai ir kūdikiai.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotam vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo.
Vanduo iš čiaupo – gerti ar negerti?
Kaip matyti, vandens vaidmuo žmogaus gyvybei ir sveikatai yra didžiulis. Tai yra produktas, kurio nepastebime, kai jo yra apsčiai, ir kurio trokštame, kai jaučiame stygių. Pasaulyje yra daug vietovių, kur gėlo, gerti tinkamo vandens labai trūksta – kas trečias žmogus negauna pakankamai saugaus geriamojo vandens. Tai susiję su sparčiai augančiais miestais, besivystančia pramone ir vandens šaltinių tarša.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų teigimu, net daugelyje Europos šalių gėlas vanduo valomas, dezinfekuojamas, kad jį būtų galima vartoti maistui.
Pasaulyje maistui naudojamas gėlas vanduo, gaunamas iš gruntinių, paviršinių ir požeminių vandens šaltinių. Galime tik džiaugtis, kad Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotam vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo. Mat gruntinio ir paviršinio gėlo vandens šaltiniai yra itin jautrūs išorės poveikiui, nuo kurio geriausiai apsaugotas yra požeminis vanduo. Be to, Lietuvos žemės gelmės yra sukaupusios dideles gėlo vandens atsargas.
Daugeliu atveju mūsų šalyje vartotojams tiekiamas požeminis vanduo nėra papildomai apdorojamas, kadangi jo kokybė yra tinkama. Vis dėlto Lietuvos gyventojams dažnai kyla klausimas – ar gerti vandenį iš čiaupo. Yra manančių, kad tokį vandenį būtina virinti arba papildomai valyti buitiniais filtrais.
Derėtų žinoti, kad reikalavimai centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybei ir saugai Lietuvoje yra griežtai reglamentuoti. Vandens tiekėjai atsako už vandens kokybę iki įvadų pastatuose ir reguliariai vykdo jo kontrolę (t.y atlieka tyrimus). Taigi vanduo Lietuvoje, bėgantis iš čiaupų, yra saugus ir kokybiškas, gerdami jį nerizikuojame savo sveikata.
Nitratai ir fluoras geriamajame vandenyje
Visgi ir mūsų šalyje susiduriama su kai kuriomis geriamojo vandens problemomis. Viena jų – kastinių šulinių vanduo, kurį maistui naudoja apie ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Kasmet atliekant šulinių vandens tyrimus, nustatoma cheminė vandens tarša. Todėl šulinių vanduo laikomas vienu iš nesaugiausių.
Vanduo Lietuvoje, bėgantis iš čiaupų, yra saugus ir kokybiškas, gerdami jį nerizikuojame savo sveikata.
Yra žinoma, kad cheminių junginių (nitratų ir nitritų), kurių randama mūsų šalies šulinių vandenyje, poveikis žmogui itin žalingas ankstyvoje kūdikystėje. Todėl Lietuvoje šulinių vanduo, kurį maistui naudoja nėščiosios ir kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus, tiriamas valstybės lėšomis. Tyrimais kasmet nustatomas panašus kiekis nitratais, nitritais užterštų šulinių. Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2012 m. trečdalio ištirtų Lietuvos šulinių vanduo buvo netinkamas gerti ar naudoti maistui. Mat nitratai virinant iš vandens nepasišalina. Šulinių vanduo užteršiamas netinkamai ūkininkaujant ar netinkamai įrengus šulinį.
Kita problema, su kuria susiduriama Lietuvoje – fluoras. Tiesa, ji aktuali tik Šiaurės Vakarų Lietuvos gyventojams. Šiame regione net 103 vandenviečių tiekiamame vandenyje viršijama fluoridų koncentracija. Per didelis fluoro kiekis sukelia dantų, kaulų fluorozę. Tai ligos, kurios pažeidžia dantų, kaulų audinius.
Vilniaus visuomenės sveikatos centrui yra pavesta, savivaldybės vykdomajai institucijai prašant, nustatyti riboto laikotarpio vandens tiekimo vartotojams sąlygas, kol bus įgyvendintos atitinkamos priemonės (vandens rodikliams atkurti), jeigu tai nesukels potencialaus pavojaus žmonių sveikatai. Šiuo metu tokias sąlygas turi tik 6 vandenvietės. Vartotojai periodiškai savivaldybių informuojami apie priemones tokio vandens poveikiui sumažinti.
Gyventojams, kurių gyvenamojoje teritorijoje požeminis vanduo pernelyg prisotintas fluoro, rekomenduojama maistui daugiau naudoti fasuotą vandenį iš parduotuvių, naudoti dantų pastas, neturinčias fluoro, saikingai vartoti maisto produktus, turinčius fluoro – ypač daug fluoro yra arbatžolėse, jūros žuvyje, jūros kopūstuose, mėsoje, valgomojoje druskoje, kepimo milteliuose, sodoje.
