Problemas išsprendė vieną po kitos
1986 m. pradėtos eksploatuoti nuotekų valyklos istorija skaičiuoja jau beveik 50-uosius metus: įrenginių projektavimo darbai pradėti 1965-aisiais, o statyba prasidėjo dar po dešimtmečio – 1975-aisiais. Valykloje veikia dviejų rūšių nuotekų valymo įrenginiai – mechaninio ir biologinio. 2002-aisiais modernizuotas nuotekų mechaninis valymas, dumblo nusausinimo įrengimai ir įrengtos efektyvios azoto bei fosforo junginių šalinimo technologijos leido Vilnių išbraukti iš Baltijos jūros teršėjų sąrašo.
Tačiau mechaninio nuotekų valymo įrenginių modernizacija neišsprendė vienos nemenkos problemos – didžiulio susidarančio dumblo kiekio. Į UAB „Vilniaus vandenys“ nuotekų valyklą per parą atiteka daugiau nei 100 tūkst. kub. metrų nuotekų iš viso Vilniaus ir jo apylinkių. Kasdien joje susidarydavo apie 200 tonų dumblo, kuris būdavo kalkinamas ar kaip kompostas vežamas ūkininkams.
2012 m. UAB „Vilniaus vandenys“ nuotekų valykloje buvo pastatyti termohidrolizės įrenginiai, kuriuose apdorojant per parą susidaro maždaug 2,5 karto mažiau – apie 70–80 tonų – dumblo, o įjungus specialias džiovyklas – vos apie 30 tonų dumblo.
Šie įrenginiai – ne tik pirmi Baltijos šalyse, bet ir vieni pirmųjų Rytų Europoje. Iš viso pasaulyje tokia technologija naudojama tik keliasdešimtyje nuotekų valyklų, pavyzdžiui, didžiuosiuose JAV, Australijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir kitų pažengusių šalių miestuose.
Kaip tai veikia?
Vilniuje esančios 102 skirtingo pajėgumo nuotekų siurblinės visas sostinės nuotekas pumpuoja į valyklą. Priėmimo kameroje jos prateka pro metalines strypines grotas, kuriose sulaikomos stambiausios atliekos – nuogrėbos. Sunku ir patikėti, kad kasdien Vilniaus valykloje sulaikomos apie 5 tonos atliekų ir dar 3 tonos smėlio. Valyklos darbuotojai juokauja, kad pagal nuogrėbas pastebi pasikeitusius metų laikus: rudenį didžiausią jų dalį sudaro grybai ir daržovės, kalėdiniu laikotarpiu – mandarinų žievelės, o apie pavasarį praneša automobilių padangos.
Sėsdintuvuose nusodinamas nuotekų dumblas, o mechaniškai išvalytos nuotekos keliauja į biologinio valymo įrenginius, kuriuose gyvena tokie patys mikrobai, kaip ir upėje. Žiemą mikrobai upėje yra neaktyvūs dėl per šalto vandens, o į valyklą atitekančios nuotekos yra maždaug 14–15 laipsnių šilumos, be to, į jas nuolat tiekiamas oras ir teršalai, ištirpę vandenyje – tai puikus maistas mikrobams. Antriniuose sėsdintuvuose mikrobai nusėda ir gaunamas švarus vanduo, kuris išleidžiamas į upę.
Susmulkintas ir perkoštas dumblas vėliau patenka į tankinimo centrifugas ir termohidrolizės įrenginius, kuriuose jis apdorojamas aukštu slėgiu ir temperatūra (iki 160 laipsnių), tuomet pūdomas metatankuose. Juose mikrobai doroja dumble esančias organines medžiagas ir dėl šios veiklos susidaro biodujos, kurios kaupiamos didžiuliuose baltuose balionuose, pūpsančiuose priešais valyklos pastatus.
Dujos vėliau panaudojamos kogeneracinėje jėgainėje elektros bei šiluminės energijos gamybai. Įdomu tai, kad per parą pagaminamų dujų, paverstų šiluma, užtektų apšildyti maždaug 40-iai daugiabučių gyvenamųjų namų.
Dumblui – antras gyvenimas
Kaip jau minėta, valykloje veikia dvi dumblo apdorojimo technologinės linijos: sausinimo ir džiovinimo. Džiovinimo proceso metu iš dumblo lieka tik sausos bekvapės granulės, kurias teoriškai dar būtų galima kur nors panaudoti, pavyzdžiui, kūrenimui ar kaip trąšą – tokios jų realizavimo galimybės dar svarstomos.
O nusausintas dumblas atiduodamas biodegraduojančių atliekų kompostavimu užsiimančiai įmonei, su kuria pasirašyta apdoroto dumblo kompostavimo ir realizavimo sutartis. Ši įmonė dumblą sumaišo su medienos atliekomis, 3–4 mėnesius pūdo ir panaudoja kaip struktūrinę medžiagą apleistų žemių atstatymui, miesto želdinių tręšimui ar pakelių sutvirtinimui ir apželdinimui, parduoda ūkininkams energetinio miško auginimui, javų ar techninių kultūrų tręšimui. Taigi dumblas panaudojamas dar kartą.
Infografas |