Dažnas sakytų, kad lengva sugrįžti tiems, kurių čia laukia šilta vadovo kėdė ir geras atlyginimas.
Suprantama, kad grįžti daug lengviau, kai esi kviečiamas, tačiau tiek mano, tiek daugelio mūsų projekto dalyvių atvejais situacija yra kiek kitokia.
Visų pirma, aš žinojau, kad į užsienį vykstu ne gyventi, o dirbti. Manau, kad tai labai svarbi nuostata, kurios nepakeitė darbas trijose valstybėse ir nuolatinės kelionės po keturis kontinentus. Man buvo akivaizdu, kad sugrįšiu į Lietuvą, tam rengiausi ir būčiau sugrįžęs net jei niekas nieko nesiūlytų.
„Talentai Lietuvai“ projektų dalyvių istorijos labai įvairios, tačiau visi jie, semdami žinias ir kaupdami patirtis žinojo, kad anksčiau ar vėliau sugrįš. Kai kurie sugrįžo, pradėjo nuo tuščio popieriaus lapo ir padarė nuostabių dalykų.
Man atrodo, kad išvykti iš Lietuvos nėra nieko blogo – blogiau, kai Lietuva išvyksta iš žmogaus širdies.
Analitikai emigracijos problemos šaknis vertina labai racionaliai – siūlo palyginti, kiek konkretaus Lietuvos piliečio žinios ir gebėjimai atlyginami Lietuvoje ir kiek – Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje. Jei skirtumas matuojamas kartais, tai visi kiti argumentai tampa neaktualūs. Ar tai reiškia, kad kol kas emigracija tiesiog neišvengiama?
Tai labai svarbus faktorius, nesiginčiju. Bet man ne mažiau svarbus atrodo tarsi gana banalus, tačiau labai iškalbingas pavyzdys. Airija, kadaise garsėjusi savo emigracijos mastais, vėliau tapo sugrįžusių emigrantų kraštu. Daugybė airių iš JAV sugrįždavo į vis dar skurdesnę ir mažesnį atlygį siūlančią šalį, nes ji buvo jų Tėvynė, ir ji siūlė jiems galimybes.
Kitaip tariant, iš pirmo žvilgsnio jie elgėsi neracionaliai. Tačiau, laimei, žmogus nėra vien racionalių sprendimų mašina – jei galvotumėm tik racionaliai, neįvyktų daugybės puikių dalykų.
Kitaip tariant, galimybės yra svarbiausias argumentas siekiant susigrąžinti emigrantus?
Būtent. Specializuotos emigrantų susigrąžinimo programos aktualios tiek, kiek jos padeda parodyti galimybes sugrįžusiems į Lietuvą. Svarbu ir pavyzdžiai, rodantys, kad tokių galimybių esama. Tačiau kur kas svarbiau, kad valstybė kurtų aplinką tokioms galimybėms realizuoti ar bent jau netrukdytų, jei tokią aplinką nori kurti verslas ar privatūs asmenys.
Aš pernelyg nesureikšminu paties migracijos fakto, nes šiuolaikiniame mobiliame pasaulyje šis procesas neišvengiamas. Prisiminkime, kad iš mūsų emigrantų pamėgtos Didžiosios Britanijos kasmet emigruoja daugiau nei 300 tūkstančių žmonių.
Blogai, kai šis procesas yra vienkryptis. Lietuvoje, disbalansas, deja, akivaizdus, todėl reikia visų mūsų pastangų, kad situacija keistųsi.
