Į pašto skyrių ketvirtadienį atvykau prieš 9 valandą ryto. Jis dar nebuvo atsidaręs, tačiau keletas žmonių jau stovėjo prie durų. Vos tik darbuotoja jas atrakino, visi suėjome į vidų.
Tiesa, šį kartą aš ėjau toliau nei įprastai – tiesiai į patalpas, kur patenka tik darbuotojai ir kur vyksta darbas, kurio gyventojai nemato, nes tądien aš, žurnalistė, dirbau pašte.
Pirmiausia – siuntų rūšiavimas
Antakalnyje įsikūręs pašto skyrius aptarnauja klientus, gyvenančius didžiausiame pagal plotą Vilniaus mikrorajone. Jų čia apie 40 tūkst.
Skyriuje dirba 29 darbuotojai, didžioji dalis jų – 18 (kiek yra apylinkių) – yra laiškininkai.
Anksčiausiai darbe pasirodo skirstytojos. Mat kiekvieną ankstyvą rytą iš Vilniaus logistikos centro į pašto skyrių atvežama korespondencija ir siuntos, kurias reikia surūšiuoti (atskirti registruotas ir neregistruotas siuntas, patikrinti duomenis sistemoje). Po to skirstytojos siuntas išdėlioja pagal apylinkes ir laiškininkai jas išnešioja.
Pavyzdžiui, tą dieną, kai dirbau aš, ryte buvo pristatyti 65 vienetai maišų, dėžių, spaudos pakų (iš viso apie 300 kg). Darbuotojos minėjo, kad vasarą šie kiekiai būna beveik per pusę mažesni.
Man teko rūšiuoti tarptautines siuntas, kurios tądien buvo priimtos ir vėliau išsiųstos į tokias šalis kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir kt.
Pirmiausia siuntas reikėjo sverti (nuo to priklauso kaina), pagal svorį jas rūšiavau į skirtingus didelius baltus maišus. Be to, ant kiekvienos siuntos reikėjo užklijuoti lipduką su tos dienos data bei žyma, kad siunta apmokėta.
Darbas pakankamai monotoniškas, nes siuntų daug ir kiekviena reikia pasirūpinti. Ryte sutvarkėme 7 tokius maišus (vienas vidutiniškai svėrė apie 10 kg, todėl buvo tikrai sunku juos nešioti), o dienai bėgant jų prisikaupė gerokai daugiau.
Užrišti maišai ir kiti siuntiniai kraunami prie langelio, kur apie 17 valandą jų atvažiuoja išvežti. Pašto skyrius dirba iki 19 valandos. Po 17 val. surinktos siuntos vėlgi suvedinėjamos į sistemą, rūšiuojamos, dedamos į maišus – jos bus išsiųstos kitą dieną.
Kas siuntų viduje?
Po siuntų rūšiavimo teko padirbėti ir klientų aptarnavimo specialiste. Šiame pašto skyriuje klientai aptarnaujami prie 3 langelių. Kiek teko pastebėti, dažniausiai gyventojai ateidavo atsiimti arba išsiųsti siuntų, tačiau nemažai jų pirko kalėdines atvirutes ir vokus. Nemažai jų buvo atėję ir pastaruosius išsiųsti.
Kalbant apie korespondenciją (visas siuntas, kurių svoris neviršija 2 kg) ir virš 2 kg sveriančius siutinius, jų formų ir dydžių mačiau įvairiausių – nuo paprastų stačiakampio formos ryškiai dekoruotų ar lipdukais apklijuotų dėžių iki neįprastai atrodančių apvalios formos siuntinių.
Lentynose labai nemažai nedidelių siuntų su niekučiais iš Kinijos. Tai dar kartą patvirtina, kad lietuviai domisi ir gausiai siunčiasi prekes iš ten.
Be to, dėliojant siuntas vienoje lentynoje kažkas pakvipo – priėjau arčiau – tai buvo siuntinys iš Sakartvelo, o jo viduje greičiausiai kažkokie aitrūs prieskoniai.
Prie siuntinių krūvos mano akis užkliuvo už celofanu apvynioto lagamino – jis pasirodė neįprasta siunta, tačiau darbuotojams taip jau nebeatrodo. Per jų rankas pereina įvairiausios siuntos, pavyzdžiui, vaikiški dviračiai, vežimėliai, kalbant apie maistą – kvapnūs kumpiai. Kažkada gyventojas atsisiuntė automobilio bamperį, o kitas – gyvas bičių motinėles.
Laiškininkams tenka išnešioti ir tūkstantį laiškų per dieną
Dirbti laiškininke man neteko, tačiau pabendrauti su keliais jų – pavyko.
Darbą laiškininkai pradeda kiek vėliau nei skirstytojos – dažniausiai apie 6–7 valandą ryto. Susirinkę siuntas vieni jas susideda į krepšius, kiti į specialius vežimėlius, tačiau pastarieji patogūs ne visiems.
Viena darbuotoja pasakojo pati siuntas nešiojanti krepšyje, nes vaikštant po daugiabučius, kur pašto dėžutės dažniausiai yra antrame aukšte, į viršų temptis dar ir prikrautą vežimėlį nėra lengva, o palikti jį vieną lauke nesaugu.
Be to, ne visas su savimi pasiimtas siuntas pavyksta išnešioti. Kartais jos netelpa į pašto dėžutę, todėl tokiais atvejais bandoma jas atiduoti gyventojams tiesiai į rankas.
Kaip prisiminė kalbinta laiškininkė, geriausia mankšta būna, kai su visa manta tenka užlipti į 5 aukštą norint atiduoti siuntą, tačiau niekas durų neatidaro. Tada nieko nepešus tenka lipti žemyn.
Laiškininkai nešioja įvairią korespondenciją. Kartais tenka per dieną išnešioti ir 1 tūkst. laiškų, net ir esant karštam, lietingam ar šaltam orui.
