Šiame vaizdelyje betrūksta verkiančio, dejuojančio ar sau plaukus raunančio vadovo. Tiesa, tenka tą matyti facebook‘e – rėkiančių, valdžią kaltinančių įrašų pavidalu.
Ar gali vadovas praskysti prieš savo darbuotojus? Ne, negali. Tai jo namų darbas – susitvarkyti su savimi ir prieš komandą ateiti nusiteikus tvirtai ir ramiai.
Kaip vadovui palaikyti savo emocinę sveikatą? Yra keli dalykai, kurie tiesiog privalomi:
- Sportinė veikla;
- Pasivaikščiojimai arba pasivažinėjimai dviračiu gamtoje – tai tikrai galima padaryti ir šiuo metu miškuose;
- Pokalbiai su draugu ar bendraminčiu;
- Laikas sau. Kad ir kelios minutės ramiai su kavos puodeliu, skaitant mėgiamą autorių ar tiesiog nieko nedarant. Bent kelios minutės.
- Jei įmanoma kiti mėgiami užsiėmimai – meistravimas, maisto gaminimas, stalo žaidimai.
Visi supranta, kad ir stiprūs lyderiai išgyvena krizes, kad ir armiją vedantis generolas apkasuose gali pridėti į kelnes – išgyvena stiprią baimę. Tačiau esmė - susitvarkyti su tuo, disciplinuoti save, atsistojus prieš žmones parodyti pozityvumą, stiprybę, kylančius iš sąmoningo sprendimo, iš valios. Tai valios veiksmas – suimti save į rankas.
Kas padeda išlikti stipriam sudėtingu laiku? Du dalykai – savo vertybių-dorybių įvardijimas bei prasmės suvokimas.
Žinau, kad nuo šių žodžių daug ką pykina ar suka pilvą, bet pabandykime išsiaiškinti detaliai.
Kas yra dorybė? Dorybė - viena iš teigiamų žmogaus būdo ypatybių, kai savo noru elgiamasi teisingai kito žmogaus atžvilgiu. Kai kalbame apie kokį praeities lyderį – pvz., Mahatma Gandį, Margaret Tečer, Ronaldą Reiganą, mes prisimename apie jį jo dorybes – tvirtybę, teisingumą, sąžiningumą, tikėjimą, meilę ar drąsą. O jei kas pasiekė daug sukčiavimo būdu, nieko gero apie jį negalime pasakyti – na taip, buvo toks, niekšelis...
Apsibrėžęs, kokį elgesį noriu demonstruoti savo darbuotojams, ką noriu, kad jie prisimintų apie mane šiuo laikotarpiu, tampa aiškiau ir lengviau. Tai tampa principu, kaip aš vesiu žmones šiuo laikotarpiu – linija, kuri veda pirmyn ir kuria turiu žengti.
Prasmė. Juk būtent prasmės jausmas ir viltis padėjo išgyventi žmonėms koncentracijos stovyklose sunkiausiais laikais. Prasmė – vienas esminių klausimų, kuriuo bandoma nusakyti žmogaus, visuomenės egzistavimo priežastį, paskirtį ir tikslą.
Taigi, klausimai apie prasmę, į kuriuos kaip vadovas turiu atsakyti, yra šie:
- Ką gero man (mums) gali duoti ši krizė? - Pavyzdžiui, paskatins taupyti, laikyti organizacijoje tik reikiamus resursus, nebūti aptekus nereikalingais ištekliais, optimizuoti veiklas.
- Ko ji mane (mus) išmokys? – Geriau pažinsiu žmones, būsiu pasiruošęs išgyventi ateities krizes, rasiu naujų, kūrybiškų sprendimų.
- Kaip ji padarys mane (mus) stipresniu žmogumi? – Išeisiu pilnesnis, išmintingesnis, išbandytas, geriau pažinęs save ir savimi galintis kliautis žmogus.
- Atsigręžęs po penkerių metų atgal, ką noriu matyti, suprasti apie šią situaciją? – Tai buvo svarbus išgyvenimas, pakeitęs pasaulį, paskatinęs branginti tai, ką turi. Suprantu, kad elgiausi taip gerai, kaip galėjau ir mokėjau. Su žmonėmis elgiausi garbingai ir teisingai.
Šiuos klausimus galime, o gal net ir turime, aptarti ir su savo komanda. Tikiu, kad darbuotojai ras įdomių, svarbių atsakymų. Tai ir yra – atrasti prasmę, atsakyti į klausimą „kodėl?“.
