Istoriko Dariaus Pocevičiaus su A.Stašaičiu parengtoje knygoje (leidykla „Kitos knygos“) rašoma, kad vėlyvaisiais Sovietų Sąjungos metais verslininkai kibo į drabužių mezgimą. Kaip susikombinuoti žaliavos? Kaip sekėsi kitiems, vėliau prieštaringai pagarsėjusiems vardams, kaip buvęs „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas, buvęs EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas ar „Urmo“ prekybos bazės savininkas Algirdas Pašukevičius? Apie mezgimo verslo kuriozus – ištraukoje žemiau.
Ištrauka
Atėjo perestroikos laikai. Gyventi pasidarė kur kas įdomiau. Pagyvėjo ir laikraščiai, ir televizija. Kasdien sužinodavai ką nors naujo. Tada sužinojau ir apie pogrindinį mezgimo verslą.
Nors sportinę karjerą buvau metęs, bet „Elektros“ gamykloje intensyviai sportavau. Jo didenybei sportui aukodavom visas pietų pertraukas. Kiekvieną darbo dieną 13 val. rinkdavomės Kauno miesto vykdomojo komiteto sporto salėje K.Baršausko gatvėje. Ateidavo sportiškų vaikinų – buvę sporto meistrai, sporto metodininkai iš kitų gamyklų ir įstaigų. Dviems komandoms žmonių pakakdavo.
Visų tų susiėjimų kvieslys buvo vyriausiuoju instruktoriumi vykdomajame komitete dirbęs Ričardas Buivydas. Jis rūpinosi, kad salė būtų laisva ir kad turėtume kamuolių. Šaltesniu metų laiku žaisdavom krepšinį, o vasarą eidavom į lauką – „Žalgirio“ stadione spardydavom futbolo kamuolį.
Kartą prie mūsų prisidėjo sportiškas vaikinas vardu Romas, gyvenęs visai šalia stadiono. Tradicijos būdavo tvirtos – po rungtynių išgerti alaus, aptarti geriausius epizodus, šiaip pasikalbėti. Per vieną tokį pasisėdėjimą Romas ir papasakojo apie mezgimo verslą, kurį jau pats buvo išbandęs.
Apie mezgimo procesą jau šiek tiek žinojau. Leningrade mamai buvau nupirkęs mezgimo mašiną „Neva 2“. Matydavau, kaip ji – visų galų meistrė – namuose megzdavo.
Kodėl gi nepabandžius tapti lengvosios pramonės fabrikantu? Romas pasakė, kiek kainuoja didesnės – ne buitinės, o pramoninės – mašinos, ir netgi patarė, kur jų nusipirkti.
Palemone išsinuomojau tvarkingą ūkinį pastatėlį privačioje sodyboje. Pastačiau keturias mašinas. Pasamdžiau keliolika studentų iš Kauno politechnikos instituto (KPI) ir Kūno kultūros instituto (KKI), kad pasikeisdami megztų trimis pamainomis kiaurą parą. Darbas nelengvas, fizinis, tad vaikinai geriau tiko, nors buvo ir kelios merginos.
Ką mezgėme? Nieko naujo nesugalvojom. Palaidinukes ir bluzonus su tuomet baisiai madingais užrašais: „Montana“, „Champion“, „Safari“ ir kitokiais. Mūsų gaminius liaudis vadino bitlovkėmis.
Gamybos procesas nesudėtingas. Atskirai numezgi drabužio priekį, nugarą ir rankoves. Kadangi mašinas reikėdavo tepti, šiek tiek išsitepaluodavo ir mezginiai. Mes juos išskalbdavome, paskui susiūdavome vadinamuoju „overloku“. Viskas.
Iš kur gaudavom mezgimo siūlų? Tuo metu būsimasis „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas ir SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius dar nebuvo jokie kapitalistai. Jie dirbo paprastais sargais Kauno dirbtinio pluošto gamykloje – prižiūrėjo įėjimą į gamyklą su garsiuoju „suktuku“. Tiksliau, turėjo saugoti ne įėjimą, o išėjimą, pro kurį darbo pabaigoje išeidavo tūkstančiai moterų, ant kūno apsivyniojusių gamyklos produkciją – putlius siūlus. Iš to „saugojimo“ jie ir užsidirbo pradinius kapitalus.
Kaip ir daugelis pogrindinių Kauno verslininkų, tapau „praneštų“ siūlų pirkėju. Atvažiuodavau prie gamyklos tėvo moskvičiuku. Susisodindavau kelias pamainą baigusias darbininkes ir nusiveždavau į miškelį prie Neveronių. Oi, kokios grožybės tada prasidėdavo! Merginos nusimesdavo viršutinius rūbus ir atrodydavo kaip po didelės automobilio avarijos – jų šlaunis, liemenis ir beveik visą kūną dengdavo elastiniai tvarsčiai. Juos nuvyniojus pasirodydavo tai, ko man reikėjo, – dirbtinio pluošto siūlai. O nuvyniojus ir juos, merginos likdavo nuogut nuogutėlės. Štai kokiomis netikėtomis pramogomis buvo galima mėgautis mezgyklos versle…
Visas tas numegztas „montanas“, „čempionus“ ir „safarius“ lietuvaičiai veždavo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir ten parduodavo. Aš pats tokiu „eksportu“ neužsiėmiau. Per maži kiekiai, grynas vargas. Palaidinukes ir bliuzonus parduodavau didmeninėmis kainomis – jei neklystu, po 10 rublių – kitiems mezgėjams, didesniems, kurie produkciją ne tik gamindavo, bet ir realizuodavo.
Mezgėme gal pusantrų metų, bet fabrikantas iš manęs išėjo menkas. Nemačiau didelių galimybių plėstis – būtų reikėję nuomotis dideles patalpas, pirkti naujas mašinas, samdyti žmones. O tai smarkiai padidintų riziką – siūlai juk vogti. Nors tada niekas nė nekalbėdavo apie vagystes ir sakydavo, kad siūlai „sukombinuoti“, išnešti ar dar kitaip, bet vis tiek tai pusiau kriminalinis reikalas. Juk žinodamas, kad siūlai vogti, ir vis tiek juos pirkdamas, tampi vagystės bendrininku.
Iš pogrindinio mezgimo verslo iškilo nemažai rimtų pirmųjų verslininkų: EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas, „Urmo“ prekybos bazės savininkas Algirdas Pašukevičius, „Vilniaus“ viešbučio savininkas Georgijus Dekanidzė. Jie per mėnesį numegzdavo ne po šimtą bliuzonų, kaip mano ceche, o po kelis tūkstančius ir dar daugiau. Įtariu, kad ir žaliavas, kurių reikėjo nepalyginamai daugiau, jie gaudavo kitais keliais. Kokiais – nesidomėjau. Mezgimo mašinas pardaviau ir šios verslo nišos atsisakiau.
