„Kur kas daugiau lietuvių perkraustome namo nei iškraustome: tautiečiai, radę antrąsias puses, įkalba jas kraustytis į Lietuvą“, – džiaugiasi septintus metus sėkmingai perkraustymo paslaugas Lietuvoje ir Europoje teikiančios kompanijos siela, neslepianti, kad ir su jo verslu galėjo baigtis visaip.
„Prietaringesnis žmogus gal jau seniai būtų ranka numojęs ir sustojęs, ženklų būta visokių verslo pradžioje“, – puse lūpų šypsosi vilkikų gedimus Europoje prisiminęs A.Buinickas, bet jo siekis ir veržlumas – judėti toliau – nurungė visas dvejones.
– Kodėl perkraustymo paslaugas teikianti įmonė pasivadino taip netipiškai?
– Galvojant įmonės pavadinimą norėjosi išskirtinumo. Mėginome su bičiuliais dėliotis pirmas vardo raides, bet tuomet gimė mintis, kad šiai rinkai reikia kažko išskirtinio.
Pelikanai man asocijavosi su atsakomybe, greičiu ir patikimumu. Jie simbolizuoja sklandų, saugų ir greitą perkraustymą.
Pozicionuojame save, kaip perkraustymo rinkos profesionalus, iš čia ir gimė mūsų šūkis – perkraustymas ant sparnų (moving on the wings).
– Kaip atrodė perkraustymo verslas prieš septynerius metus?
– Tuo metu gal vos viena įmonė Lietuvoje šią veiklą vykdė profesionaliai. O daugiau, dar iš studijų metų prisimenu, kaip krovikai pervežinėdavo.
Savo verslu kartu su Luku Mockevičiumi siekėme sukurti kokybiškesnes ir mandagesnes paslaugas teikiančią įmonę. Klientai netruko tai pajusti.
Savo darbus atliekame kruopščiai ir atsakingai, esame pelnę pasitikėjimą. Kai kada nė klientų nematome: gavę jų raktelius nuvažiuojame, daiktus supakuojame, pervežame į naują būstą ir gauname pavedimą atsiskaitymą.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
– Grįžęs iš užsienio su draugu Luku sutariau pradėti šią veiklą. Mečiau rinkodaros studijas Jungtinėje Karalystėje (siekiau magistro laipsnio), tuo pat metu žaidžiau krepšinį už universitetą bei dirbau viešbutyje barmenu.
Tuo metu už paskutinius pinigus nusipirkome transporto priemones, reikiamos įrangos, įregistravome įmonę ir pradėjome pervežimus (draugų padedamas suremontavau, įrengiau ir apklijavau transportą).
Tiesa, užsakymų nebuvo daug, bet labai greitai pajutome, kad geriausia reklama yra patenkinti klientai.
Palengva kolegų daugėjo (šiandien dirbame aštuoniese, o iki vasario žadame priimti dar du darbuotojus, nusipirkome naujesnių transporto priemonių.
Pildo Lietuvą grįžtančiais
– Kokia jūsų darbų geografija?
– Nors biuras Vilniuje, dirbame visoje Lietuvoje ir Europoje, na, planuose – dar vienas biuras Klaipėdoje. Mūsų teikiama paslauga populiari: per mėnesį atliekame penkis šešis perkraustymus Europoje. Šie skaičiai nelabai kito ir karantino laikotarpiu.
Žinoma, atšauktų užsakymų būta, bet sutelkėme dėmesį į apyvartą ir nepasidavėme. Šiandien galime pasidžiaugti, kad kur kas daugiau lietuvių namo perkraustome nei iškraustome, dažnai juos ir atpažįstame.
– Kokios šalys jūsų darbų žemėlapyje? Kur lietuvius kraustote?
– Dažniausiai į Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Italiją, Angliją. Tiesa, į Angliją pakitus taisyklėms mieliau siuntas siunčiasi, nebesiveža daiktų.
Kai kam užtenka mikro autobusiukų, o kai kam prireikia ir vilkikų, būna, kad ir konteineriais per tarpininkus į Ameriką plukdome viską supakavę.
– Ką vadinate didžiausiais iššūkiais savo veikloje?
– Anksčiau sulaukdavome labai daug skambučių, kad perkraustyti reikia šią akimirką (vos ne kaip taksi automobilio).
Tačiau savo veikloje darbus planuojame kruopščiai ir iš anksto. Jei smulkesnis klientas, gal ir surasime laisvo laiko, bet užimtumas mūsų – keli mėnesiai į priekį (panašiai, kaip pas šeimos gydytoją). Klientai planavimą ir tvarką taip pat vertina.
Nebūtina dirbti po svetimu sparnu
– Ar sunku smulkiesiems verslams Lietuvoje?
– Ką bepradėtum, lengva nebus, na, nebent kažkokią naują auksinę idėją turi. Visais atvejais prireiks už savo svajones pakovoti, sunkesniu metu nepasiduoti.
Matau tą ir iš kelintą dešimtį metų savo verslus vystančių istorijų. Jei sustosi ir pasiduosi, liks samdomas darbas.
Nors šiandien nebėra būtina dirbti po svetimu sparnu: daug kam patraukli mažosios bendrijos idėja, Lietuvoje netrūksta sektinų pavyzdžių.
– Nuosavas verslas – patrauklus kelias, žinoma, jei dar lieka kada pamiegoti.
– Naktimis, jei vaikai leidžia, ramiai miegu. Dabar tas darbo laikas laisvesnis, bet atsakomybė yra, ir vakarais, ir savaitgaliais tenka pasėdėti, ir su klientais pakalbėti.
Situacijų būna pačių įvairiausių. Laisvės nuosavame darbe daug, bet jį pradėjęs, negrįši namo penktą vakare, kartais ir panaktinėsi.
– Su kuo palygintumėte nuosavo verslo vystymą?
– Su vaiko auginimu: stengiesi įdėti kuo daugiau pastangų, labai lauki klientų atsiliepimų.
Ne visi jų motyvuoja, bet iš klaidų mokomės, tobulėjame, na, o pagyrimai skatina nesustoti.
Manau, kad bet kuriame versle labai svarbi kūryba: atsispiriant nuo įmonės pavadinimo, komandos formavimo, veiklos viešinimo ir populiarinimo.
– Kaip patekote į projektą „Kiekvienas gali“?
– Per „Swedbanką“, kurio vystoma politika atitinka ir mūsų, smulkiųjų verslų, poreikius. Lietuvoje dabar bankų nėra daug, bet labiausiai mums patinka šio banko požiūris į mus.
Tai vykęs ir racionalus pasirinkimas. Tiesą sakant, negirdėjau, kad kiti bankai skatintų smulkius verslus ir vystytų kažką panašaus į „Kiekvienas gali“.
Grūdino netikėtos situacijos
– Kaip su savo teikiamų paslaugų viešinimu išjudėjote veiklos pradžioje?
– Ko tik nebandėme: lankstinukus laiptinėje kabinome, plakatus su plėšomais įmonės paslaugų numeriukais, per baldų prekybos centrus prasieidavome.
Nebuvo užimtumo visą laiką, todėl teko suktis, o kur dar keletas vilkikų gedimų Europoje... Iššūkių buvo daug, bet tai labai užgrūdino.
– Minėjote, kad iššūkių ir gedimų buvo ne vienas ir ne du, bet savo veiklą tęsėte. Papasakokite detaliau.
– Kartą mūsų darbo transporto priemonė sugedo Milano centre. Jei tiksliau, užsikišo degalų filtras savaitgalį. Įsisiautėjo audra.
Italai, kaip žinia, savaitgalio metu tik kavą geria... Autotransporto gedimai nelabai kam įdomūs...
Teko kviestis taksi, važiavome iki serviso. Neradome pagalbos, tai išsinuomojome automobilį vykome penkiasdešimt kilometrų už Milano į didžiulį sandėlį.
Nors jo savininkas mus patikino, kad tokio filtro, kokio mes ieškome, neturintis, mums vis tik pavyko jį surasti. Taigi, jį nusipirkome, pasikeitėme ir grįžome. Detalės paieška vyko 24 valandas.
Kitą kartą, laimėję viešą konkursą, turėjome nugabenti daiktus į Marselį. Viską suplanavome, užsisakėme viešbutį, bet Berlyne sugedo mašina. Naktį teko ieškoti serviso.
Priėmė, bet nepagelbėjo: gedimas išpuolė kritinis. Skubiai ieškojome, kas spėtų nuvežti daiktus iki reikiamo termino, o patys grįžome atgalios autobusu.
Dar buvo nuotykių Berlyne. Buvome nusipirkę penkerių metų senumo automobilį, išleidome krūvą pinigų, o šis nė iš vietos. Sugedo.
Galėtum galvoti, kad čia ženklas – viską mesti, bet mes nekreipėme į tai dėmesio ir važiavome toliau.
Taigi, grįžę vėl pasiskolinome pinigų ir judėjome toliau, jokių ženklų nepaisydami.
– Minėjote, kad jūsų kompanija nebijo atsakingų ir kruopščių darbų. Ar dažnai tenka tokių imtis?
– Mūsų kompanija nebijo atsakomybės ir sudėtingesnių projektų, kaip antai nestandartinio perkraustymo (lazeriai, staklės, įvairi įranga). Šią paslaugą įprastai užsisako didesnės įmonės.
Žinoma, perkraustymo paslaugos Europoje reikalauja didelio atsakingumo ir kruopštaus laiko planavimo, atvykstame, kaip sako šveicarai, sekundė į sekundę.
Taip pat viena iš siūlomų paslaugų – meno kūrinių pakavimas (dažniausiai šios paslaugos nori muziejai ar kultūros centrai, parodų rengėjai). Šiuo atveju reikia daug kruopštumo ir atidos (meno kūriniai bijo temperatūros pokyčių ir pan.).
