„Jie jau antri metai Lietuvoje, atvyko 8 iš Kenijos, vienas iš Bangladešo. Tai mano siuvyklos Kaune darbuotojai. Atvažiavome į Palangą septyniolikos žmonių kompanija, norėjome pirmą kartą parodyti jiems jūrą bei Lietuvos pliažą. Atsidavėme į kelionių organizatoriaus rankas, paplūdimyje praleisime tris valandas, štai, vieni maudosi, kiti pasivaikščioti paplūdimiu išėjo“, – mano smalsumą, kaip ir daugelio, tuo metu buvusių Palangos paplūdimyje, patenkino pakalbinta viena šviesiaplaukė moteris.
Iš pradžių tos aplinkinių reakcijos žeisdavo, vėliau ėmiau visiškai nekreipti dėmesio, – teigė E.Činčikaitė.
Ji – Edita Činčikaitė, Kaune jau keletą dešimtmečių veikiančios siuvyklos „Tometa“ direktorė. Pokalbio pradžioje moteris atsargiai atsakinėjo į užduodamus klausimus. Netrukus supratau kodėl: juodaodžiai darbuotojai, kaip papasakojo Edita, nuolat pritraukia nepageidaujamo lietuvių dėmesio, dalis mūsų kraštiečių vis dar trokšta pasišaipyti, nusistebėti, kaip tokius asmenis, neva, iš trečiųjų šalių, dar galima samdyti.
„Vienos bendradarbės kaimynė nesuprato, kaip toji gali dirbti su juodaodžiais, kaip aš neva galiu samdyti tokius. Rasizmas vis dar gajus Lietuvoje. Ir kai Kaune ieškojome vietos darbuotojų iš Kenijos apgyvendinimui, visi, išgirdę, kad nuomininkai bus afrikiečiai, atsisakė. Labai buvo sunku. Aš net į parduotuvę juos lydėdavau, viską aprodydavau, pasakodavau. Juk jie pirmą kartą išvyko iš savo šalies, palikę ten šeimas, viskas čia kitaip. Iš pradžių tos aplinkinių reakcijos žeisdavo, vėliau ėmiau visiškai nekreipti dėmesio“, – teigė E.Činčikaitė.
Moteris atvira, laikai siuvykloms – ne patys geriausi. Prieš keletą metų ji net ruošėsi savąją uždaryti.
„Siuvame uniformas, klasiką. Jei jau direktorė drabužių eina lyginti, atleiskit... Maniau, viskas, uždarysiu tą šaraškino kontorą. Niekas nenorėjo dirbti siuvykloje, sunku buvo atrasti darbuotojų lietuvių. Kodėl neuždariau? Lietuvoje daug kas ukrainiečius samdo, turėjome ir mes vieną darbuotoją, bet nepasiteisino, džiaugėmės, kai išėjo. Kol vieną dieną siuvimo įrangos mechanikai iš Kinijos nepasiūlė pasamdyti žmonių iš Kenijos. Jie turi žinių, praktikos, dirbo su siuvimu ir savo šalyje, tik uždirbdavo per mėnesį apie 120-160 dolerių, čia uždirba daugiau, čia jiems geriau.
Gyvena visi kartu, mes būstu aprūpiname. Išsinuomoti patiems būtų sunku. Turime padėti išsilaikyti Lietuvoje, nes jei viską įsigytų rinkos kainomis, neištemptų. Juk siuvimas – ta sfera, kur stebuklų nėra.
Šiaip džiaugiamės mes: jei ne darbuotojai iš trečiųjų šalių, siuvyklos nebūtų. Taip, lietuviai gal dirba kruopščiau, intencijos daugiau turi, gal mažiau jiems aiškinti reikia, kur ką padaryti, patys moka išeiti už rėmų, gaila, kad lietuviškos darbo jėgos mažėja, bet esame patenkinti tuo, ką padarėme“, – paaiškino Edita, susimąsčiusi, kad Kaune daugiau niekas, bent jau jos žiniomis, nėra pasamdęs grupelės darbuotojų iš Afrikos.
Iš pradžių „Tometos“ direktorė baiminosi rizikos: buvo girdėjusi ne vieną istoriją, kad trečiųjų šalių piliečiams svarbu tik patekti į Europą, kad Lietuva – tik tarpinė stotelė, kad atvykę jie spruks, tačiau su darbuotojais iš Kenijos taip nenutiko.
„Žinote, kas Visagine vyksta? Ten 120 žmonių iš Šri Lankos. Pavasarį, kiek žinau, keli žmonės pabėgo. Bėga išvien – į Italiją, nors neturi legalių dokumentų, draudimo. Gal apgaulės būdu jie išvažiuoja, nežinau. Mes savo darbuotojams iš Kenijos stipriai padėjome. Be tarpininkų atsivežėme. Diplomatinė tarnyba pasitikėjo mumis. Vertiname tai, nes žinome, kaip sunkiai žmonės iš Indijos, pavyzdžiui, atvažiuoja. Gaudavome nuolat atsakymus, kad suklastota kas. Turime, tiesa, pasamdę vieną asmenį iš Bangladešo. Mums pasisekė su juo“, – patikino pašnekovė.
Paklausta, kaip užsieniečiai samdiniai vertina Lietuvą, ji prisiminė keletą pirmųjų jų įspūdžių.
„Atvykus jiems buvo keista, kad parduotuvėse taip tylu, nėra triukšmo, kad žmonių šalyje visur mažai. Žavisi erdve. Buvo išvykę mėnesiui į savo šalį, pabuvo, grįžo, sakė, kad jau per karšta Kenijoje. Stebėjosi ir tuo, kad policija nestabdo visur. Ten, reikia suprasti, stabdo ir stabdo, kabinėjasi prie visko. Šalta jiems čia ir žiemą labai, bet štai, norėjo jūrą pamatyti, tai atvažiavome. Gamyba visa dabar atostogauja, o pardavimai dirba“, – nusijuokė Edita, šiuo metu vadovaujanti kelioms dešimtims darbuotojų, tad užsieniečiai sudaro pusę jų.
Moteris pripažino, kad prieš atvykstant užsieniečių darbuotojų desantui ji pusę metų intensyviai mokėsi anglų kalbos – kad tik užsimegztų ryšys.
Atvykus jiems buvo keista, kad parduotuvėse taip tylu.
„Tačiau atvykę jie tapo didesniais mokytojais. Išmokė daugiau nei gavau pamokose. Imlumas kalbai atsirado didesnis bendraujant“, – teigė E.Činčikaitė.
Kol mes kalbėjomės su siuvyklos vadove, afrikiečių aštuoniukė išdrįso nusimesti drabužius ir murktelti į šaltoką Baltijos jūros vandenį. Pakalbinta viena iš jų – Pauline, patvirtino, kad įlipti į jūrą galima tik trumpam, o baisiausia, ką ji prisimena, tai lietuviška žiema – buvo labai šalta. Mergina teigė besidžiaugianti darbu Kaune – tai leidžia susitaupyti pinigų.
„Taupausi savo verslui. Norėčiau jo imtis. Gal net Lietuvoje, kodėl gi ne?“, – nustebina mane siuvyklos darbuotoja Pauline.
Lietuvių maitinimosi įpročiai taip pat labai skiriasi nuo tų, kurie vyrauja Kenijoje. Kaune afrikiečiai dažniausiai skanauja ryžius bei vištienos patiekalus.
Tą dieną „Tometos“ siuvyklos savininkai ir darbuotojai dar lankėsi ir Klaipėdoje.
