Paklaustas, kaip jį būtų galima pristatyti, T. Josas minutėlei nutilo – beveik viskas jo gyvenime susiję su alumi: jis yra alaus istorikas bei jo žinovas, taip pat tinklaraštininkas, geriau žinomas beergeek (liet. alaus moksliukas) pseudonimu, o dabar ir craft alaus baro-parduotuvės sostinėje „Prohibicija” bendraturtis.
– Papasakokite kaip ir kodėl prieš 7 metus alus užvaldė visas jūsų gyvenimo sferas – nuo pasirinktos mokslo srities ir laisvalaikio, o vėliau ir karjeros?
– Dėl trūkumo! Žinių, supratimo ir įvairovės. Viskas prasidėjo, kai dar buvau pirmakursis studentas ir mano draugas Paulius davė paragauti iš užsienio gauto belgiško alaus.
Tas alus labai skyrėsi nuo to, kurį tuomet buvo galima įsigyti Lietuvoje, bet negalėjau suprasti, kas nulemia tokias išskirtines skonines savybes, negalėjau to paaiškinti žodžiais, nes paprasčiausiai nesuvokiau, ką jaučiu. Pasidarė smalsu. Taip ir prasidėjo mano domėjimosi alumi kelias – ėmiau skaityti įvairiausius tinklaraščius, ieškojau alaus kultūrą išmanančių žmonių ir jai skirtų renginių.
– Ar tuo metu šalyje užteko bendraminčių ir informacijos?
– Nors tada pačioje Lietuvos alaus rinkoje dar nieko įdomesnio nebuvo, išskyrus nuobodžius industrinius produktus, bet tam tikri pokyčiai jau buvo prasidėję.
Mano susidomėjimo alumi pradžia sutapo su pirmuoju Alaus kultūros simpoziumu, kuriame dar visai žalias ir su didžiuliu susidomėjimu klausiau paskaitų apie šio gėrimo rūšis ir stilius. O po metų, kai vyko antrasis simpoziumas. jau pažinojau daugelį alumi Lietuvoje besidominčių žmonių, apie tai su tuo pačiu draugu Pauliumi rašėme tinklaraštį, o taip pat – alaus istorijos temai buvau paskyręs ir savo, tuomet dar bakalauro, mokslo darbą Vilniaus universitete. Tada atėjo laikas, kai supratau, jog mano žinioms ir patirčiai nebeužtenka lietuviškos rinkos – maždaug prieš 3-4 metus galėjau drąsiai sakyti, jog esu išragavęs visas šalyje esančias alaus rūšis.
– Tai kaip toliau gilinote savo žinias?
Atėjo laikas, kai supratau, jog mano žinioms ir patirčiai nebeužtenka lietuviškos rinkos – maždaug prieš 3-4 metus galėjau drąsiai sakyti, jog esu išragavęs visas šalyje esančias alaus rūšis.
– Tapau alaus turistu! Pradėjau atostogauti, planuoti savaitgalius ir kelionių maršrutus organizuoti galvodamas apie alų – kurias daryklas ir alaus regionus norėčiau aplankyti, kokį naują alų norėčiau atrasti.
Paplūdimiai jau neberūpėjo (juokiasi). Ilgainiui su bendraminčiais subūrėme entuziastų kompaniją – keliaudavome kartu arba, išvykę atskirai, visuomet atveždavome įdomesnio alaus paragauti kitiems, darydavome tarsi tokius degustacinius susitikimus. Be to, keliaudavome ir po Lietuvą ieškodami namudinių, eksperimentuoti nebijančių aludarių, kurių, beje, šalyje turime ne tiek ir mažai.
– Kokia situacija Lietuvos alaus rinkoje yra dabar? Ar ji pasikeitė nuo tada, kai nustebinti galėjo tik atvežtas iš užsienio alus?
– Tikrai pasikeitė ir, sakyčiau, radikaliai. Jau keletą metų šalyje yra prasidėjęs tikras alaus atgimimo laikotarpis ir importinio alaus bumas. Viena po kitos pradėjo atsirasti naujos daryklos, tie patys namų aludariai, kurių anksčiau ieškodavome, sustiprėjo ir arba jau turi savo daryklas, arba dirba kaip kontaktiniai aludariai, specialistai bando atkurti senuosius tradicinius alaus receptus, juos interpretuoti savaip.
Dabar jau nebegaliu sakyti, jog esu išragavęs visą alų, kokį turime. Būna, jog kuri nors darykla pristato naujieną, bet jos turi tik limituotą kiekį, nori paragauti – o ta naujiena jau būna ir pasibaigusi. Vis dėlto, jei – kaip dabar yra privaloma – lygintume save su estais, tuomet esame maždaug 5 metais atsilikę teisingos alaus kultūros skatinimo prasme, ypač trūksta renginių: festivalių, šviečiamųjų diskusijų ir degustacijų.
– Sakote, alaus rinka tampa vis įvairesnė, o kaip alaus vartojimo kultūra – ar ji keičiasi?
– Manau, kad taip. Na, bent jau tų žmonių, kurie ieško įdomesnių skonių ir kokybės, tikrai daugėja, daugėja ir daugiau išmanančių apie alų. Bet žinote – galbūt tai tėra savo kiemo efektas? Negalėčiau tvirtinti, jog ieškančių kokybės daugėja provincijoje, ten tiesiog nėra tinkamos pasiūlos, o turbūt ir galimybių nėra. Ne paslaptis, jog craftinis alus yra brangesnis. O visuomet yra ir bus tokių vartotojų, kurie rinksis pagal kainą.
– Kalbant apie kainas – jūsų nuomone, ar nuo šio mėnesio padidinti akcizai alkoholiui paveiks alaus vartojimo įpročius šalyje?
– Gali būti, kad šiuo klausimu mano nuomonę taip pat lemia savo kiemo efektas. Tikrai nežinau, kaip tai paveiks vartotojus, besirenkančius pigiausią produktą. Tačiau jei kalbame apie rinktinio alaus vartotoją – jis ir toliau jį pirks, o kainos pasikeitimai jam nebus tokie žymūs.
Reikia suprasti, jog žmogus, kuris renkasi 5 ar net 10 kartų brangesnį alų, moka ne už alkoholį kaip tokį, kuris reikalingas tik apsvaigti – jis moka už istoriją, už žinias ir už pojūčius. Taip pat kaip maisto gurmanas neprisikimš juodųjų trumų vien tam, kad numalšintų alkį, taip ir alaus gurmanas negers alaus, kad prisigertų.
Šie žmonės ir nesukuria alkoholizmo problemos, kuriai įveikti, tarsi, tie akcizai taip staiga ir buvo padidinti, tik, nežinau, ar didesni mokesčiai paveiks tuos, kuriuos turėtų. Žinot, aš istorikas, todėl mėgstu vertinti reiškinius pagal istorijos pamokas – esame turėję visokiausių per prievartą bruktų blaivybės judėjimų, tik kiek jie atnešė naudos?
– Su draugu, kuris pasidalino belgiškuoju alumi, galiausiai įkūrėte barą, kurio pavadinimas – „Prohibicija” – taip pat susijęs su draudimu. Kodėl pasirinkote būtent tokį?
– Reikėjo smagaus ir įsimintino pavadinimo, o tokį pasiūlė mano draugė. Jis labai tiko, nes su verslo partneriais nenorėjome pernelyg prisirišti būtent prie alaus – planuojame plėsti savo asortimentą ir kitais aukštos kokybės gėrimais.
Be to, su Prohibicijos era susijusi ir dalis lietuviškojo alaus istorijos. Per Antrąjį pasaulinį karą į Ameriką emigravo broliai Šadauskai, kurie Mažeikiuose turėjo savo alaus daryklą. Jau būdami Čikagoje jie įkūrė savo alaus daryklą, kurios veiklą vėliau nutraukė Prohibicijos laikotarpiu rytų pakrantėje karaliavusio Al Capone mafijos sindikato likučiai.
Todėl šis pavadinimas – simboliškas. Mes lygiai taip pat kaip ir craft alaus pradininkai Amerikoje, norėjome padėti atsikratyti nuobodaus alaus – jie tokio, kuris buvo įsigalėjęs iškart po Prohibicijos panaikinimo Amerikoje, o mes tokio, kokį tik ir turėjome Lietuvoje prieš tuos penkerius metus. Taip jau išėjo, kad su dabartine valdžia mūsų pavadinimas įgavo ir naujų atspalvių. Dabar jis turi ne tik smagią istoriją, bet ir yra ganėtinai aktualus šiandieninės valdžios fone.
– Daug prasmių turi ne tik pavadinimas – apie paslaptingąją jūsų baro vietos istoriją jau taip pat sklando įvairiausios legendos, kodėl?
– Prieš patekdami į mūsų barą-parduotuvę žmonės turi praeiti pro patalpas, kurios yra beveik netvarkytos – o anksčiau čia buvo Higienos institutas. Todėl mūsų dažnai klausinėja, ar čia buvusi mėsinė, ar laboratorija – taip ir gimsta tos legendos.
Be to, vieta smagi ir dėl to, jog šalia vienas kito įsikūrė net keturi barai – jaučiamės kaip kaimynai, besidalinantys savo svečiais. Ilgainiui net planuojame sugalvoti bendrą šios vietos pavadinimą. Kaip ir pridera Prohibicijai, mes sakome, kad tai yra savotiška speakeasy (t. y. draudžiamos vietos, apie kurią yra kalbama tyliai, paslapčia) interpretacija, kurioje galima paragauti pačių netikėčiausių alaus skonių. Pagrindinis šios ir kitų šalia esančių barų tikslas – suteikti kuo įdomesnę patirtį tiek vaizduotei, tiek skonio receptoriams.
