Moteriška lyderystės samprata ją verčia darbe neakcentuoti, kad yra vadovė, o būti kolege, į kurią galima kreiptis patarimo. Namie ji stengiasi būti tik mama ir žmona, kurią namiškiai dažnai mato su knyga rankose, tiesa, dažnai psichologinėmis temomis, kurias išmanyti pravartu ir namie, ir vadovo darbe.
– „Mars Lietuva“ yra vienas didžiausių darbdavių Vakarų Lietuvoje ir turbūt visoje Lietuvoje.
– Taip, esame vieni didesnių darbdavių. Šiandien įmonėje dirba apie 800 žmonių, nors savo veiklą daugiau kaip prieš du dešimtmečius bendrovė pradėjo vos su 19 darbuotojų. Dirbu joje beveik nuo pirmų dienų, todėl iš labai arti mačiau, kaip ji augo ir tebeauga. Bendrovės steigėjai turėjo labai aiškų tikslą – gaminti vienos rūšies ėdalą šunims ir užtikrinti jo poreikį Šiaurės šalių rinkoje. Vargu ar kas tada įsivaizdavo, kad šiandien „Mars Lietuva“ taps viena didžiausių „Mars“ korporacijos gamyklų Europoje, kurioje per metus pagaminama apie 80 tūkst. tonų maisto gyvūnams augintiniams.
– Žodis darbdavys Lietuvoje dar tik skinasi kelią į teigiamą konotaciją. Žinau, kad kai kurie darbdaviai tikrai yra susirūpinę, kad šitas žodis būtų su teigiamu krūviu. Statistika rodo, kad žmonės ir toliau išvažiuoja iš Lietuvos, be kita ko, ir ieškodami geresnių darbų. Kaip jūs žiūrite į šią situaciją būdama tokios didelės įmonės vadove? Ar šitas procesas yra objektyvus ir nebesustabdomas?
– Manau, visada bus žmonių, kurie ieško geresnių darbo vietų, bet visada bus ir patriotų, visada bus tų, kuriems Lietuvoje gera. Vis daugiau ir daugiau atsiranda ir įmonių, ir darbdavių, kurie suteikia puikias darbo sąlygas darbuotojams. Manau, kad mes esame vieni iš jų. Mano pačios noras, kad kuo daugiau žmonių rastų gerus darbus, kad jiems čia būtų gera ir, kad jų vaikai norėtų čia tęsti savo karjerą. Tikrai yra būdų, kaip kuo daugiau žmonių paskatinti likti, o išvažiavusius – sugrįžti ir Lietuvą kurti kartu.
– O iš jūsų bendrovės išvažiuoja žmonės, emigruoja?
– Yra darbuotojų, kurie išvažiuoja, bet įdomiau yra tai, kad yra ir tokių, kurie grįžta ir grįžta atgal į mūsų įmonę. Žinoma, priimame. Jie jau yra su mumis dirbę, jie žino mūsų įmonės kultūrą, jie žino mūsų kolektyvą ir jeigu grįžta pas mus, vadinasi, yra mūsų ambasadoriai ir mes su malonumu juos priimame.
– Žinau, kad jūsų pačios karjera labai įspūdinga, nes pradėjote nuo žemiausio laiptelio toje pačioje įmonėje, kuriai dabar vadovaujate. Ar jūsų karjeroje buvo kokių nors momentų, kai pagalvojote – o gal vis dėlto irgi kur nors išvažiavus būtų dar geriau ir įdomiau?
– Buvo tokių minčių. Kai ankstesnė „Mars Lietuva“ vadovė išėjo vaiko priežiūros atostogų, man buvo pasiūlyta laikinai ją pakeisti. Supratau, kad po šios patirties aš greičiausiai vyksiu į kokią nors kitą įmonę „Mars“ korporacijos viduje ir tai bus ne Lietuvoje. Tai priėmiau kaip normalų dar vieną karjeros žingsnį.
Vyras tam pritarė ir, kaip mes sakome, jau gyvenome „lagaminine“ nuotaika. Bet žmogus planuoja, o Dievas šypsosi. Viskas susidėliojo taip, kad į užsienį dirbti išvažiavo kolegė, kurią pavadavau, man buvo pasiūlyta pasilikti toliau vadovauti įmonei. Rudenį bus jau 25-eri metai kaip aš toje įmonėje Lietuvoje.
– Pakalbėkime apie jūsų karjeros bendrovėje „Mars Lietuva“ pradžią. Ar tiesa, kad buvote priimta laikinam darbui?
– Taip, gavau laikino darbo pasiūlymą ir jį gavau, nes mokėjau anglų kalbą. Tais laikais mokėti šią kalbą atrodė kažkas tokio įspūdingo, o „Mars“ korporacijoje pagrindinė kalba yra anglų.
Netikėtai mieste sutikta studijų laikų pažįstama pakvietė mane padėti administracijai susitvarkyti su „popieriniais“ darbais. Įmonei pradėjus veiklą, buvo daug dokumentacijos. Tuo metu aš kaip tik buvau išėjusi iš ankstesnio darbo, todėl sutikau kelis mėnesius padirbėti. Planuoti du mėnesiai išsitęsė į 25-erius metus. Ne veltui sakoma – nieko nėra pastovesnio už laikiną.
– Jūs baigėte anglų filologiją ir pedagogiką. Tai galvojote apie mokytojos karjerą?
– Tuo metu, kai 1987 metais stojau į universitetą, didesnė tikimybė buvo, kad dirbsiu mokytoja. Tačiau atgavus nepriklausomybę, atsivėrė visos sienos, atsirado daug daugiau galimybių ir, aišku, pradėjau galvoti, kas man būtų įdomiau, kaip galėčiau save realizuoti, todėl pedagoginius planus nustūmiau į šalį. Iš kitos pusės, būdama vadovė galvoju, kad dažnai tenka ir pamokyti, ir paaiškinti, tad, manau, mano pedagoginis išsilavinimas iš dalies padeda.
– Ar prisimenate tą pirmą įspūdį, pradėjus dirbti tarptautinėje įmonėje?
– Didžiausią įspūdį man padarė įmonės kultūra, bendravimas ir vertybės. Ir turbūt tai yra tie esminiai dalykai, kurie mane tiek metų laiko toje pačioje įmonėje. Visa korporacija laikosi vertybių, kurios sudėtos į penkis principus. Augau sovietmečiu, kuomet buvo daug skambių lozungų. Neslėpsiu, tik pradėjus dirbti, šie penki principai, tokie kaip – kokybė, bendradarbiavimas, atsakomybė – atrodė kaip dar vienas lozungų rinkinys. Netrukus pamačiau, kad tos deklaruojamos vertybės iš tikrųjų ir veikia ir tai sutampa su mano asmeninėmis vertybėmis.
– Vienas iš tų penkių principų yra nepriklausomumas. Ką jis reiškia korporacijos veikloje?
– Nepriklausomumas – tai visų pirma yra finansinė nepriklausomybė. Tie, kas nepriklausė nuo bankų, kur kas lengviau išgyveno ekonominę krizę 2008 metais. „Mars“ korporacija yra privatus Marsų šeimos verslas, kuriam vadovauja jau ketvirta tos pačios šeimos karta. Kadangi nėra kitų investuotojų, šeimos verslui nėra būtina ir dalintis dividendais su akcininkais. Pelnas gali būti reinvestuojamas verslo plėtrai. Kai esi nepriklausomas, gali kur kas greičiau priimti sprendimus, galvoti apie ilgalaikius sprendimus, o ne apie trumpalaikį pelną.
– Jūs atėjote dirbti į tarptautinę korporaciją, kuri tik pradėjo kurtis iš pradžių Klaipėdoje, vėliau persikėlė į Gargždus. Atėjote laikinam darbui, po mėnesio gavote pasiūlymą čia likti. Ar tada pagalvojote, kad vieną dieną tapsite šios įmonės vadove?
– Tikrai ne. Pradėjusi čia dirbti tikrai negalvojau apie karjerą, nes tuo metu buvau jauna, entuziastinga, galvojau, kad visas pasaulis po mano kojomis. Man tiesiog buvo įdomu, todėl vis ėjau į priekį, galvodama, ko dar galėčiau išmokti naujo. Kad vieną dieną tapsiu generaline direktore, tikrai negalvojau. Dažnai mūsų jauniems specialistams kartoju vieną frazę – jeigu dirbi su meile, tai karjera yra geras šalutinis poveikis. Jeigu darai tai, kas patinka, jeigu darai su malonumu, tai visa kita atsitinka šiek tiek savaime.
– Negi nedėjote asmeninių sąmoningų pastangų siekdama karjeros? Ar tikrai viskas vyko savaime?
– Prieš tapdama generaline direktore šioje įmonėje turėjau ne vienas pareigas. Korporacijoje turime nuostabią galimybę save išbandyti skirtingose pozicijose, sudarytos visos sąlygos vadinamajai horizontaliai karjerai. Jei įmonėje įsidarbinai kaip inžinierius, visiškai nereiškia, kad juo visada ir būsi. Jei pats stengiesi, rodai iniciatyvą, gali save išbandyti skirtingose darbuose ir pats nuspręsti, kur tau labiau patinka ir sekasi. Man asmeniškai teko būti ir logistikos padalinio vadove, ir personalo padalinio vadove tiek Gargždų gamykloje, tiek rūpinantis visomis Baltijos šalių gamyklomis, vėliau ėmiausi „lean“ kultūros diegimo mūsų įmonėje. Su naujom pareigom išmoksti vis ko nors naujo, nors reikia pripažinti, kad imtis naujų dalykų nėra lengva, kiekvieną kartą išstumi save iš komforto zonos.
– Moterų lyderystė ir jų vaidmuo versle – ši tema jums aktuali, esate apie tai parašiusi magistro darbą. Kuo ypatingos moterys vadovės versle? Ar skiriasi nuo vadovų vyrų gerąja prasme?
– Manau, kad tiek vyrai, tiek moterys yra puikūs vadovai, jeigu dirba savo darbą atsakingai ir su meile. Mano subjektyvia nuomone, moterys galbūt atidesnės detalėms, labiau atsižvelgia į ilgalaikę perspektyvą, kaip vienas ar kitas sprendimas paveiks aplinką, darbuotojus ir bendruomenę. Vis tik manau, kad daugiau reikėtų kalbėti ne apie vyrų ir moterų vadovavimo skirtumus, bet apie tai, kaip suteikti galimybių moterims išbandyti save vadovės rolėje, ypač toms moterims, kurios turi šeimas, kurioms dažniau tenka laikyti visus keturis kampus namuose. Tas požiūris, kad moteris turi labiau rūpintis namais, o vyras uždirbti pinigus, kai kur dar labai gajus.
– Ar jums buvo tokių dilemų, ką rinktis – šeimą ar darbą? Kažkokia prasme turbūt tai yra kasdienė dilema – kaip teisingai suplanuoti laiką.
– Kai turi šeimą, jau nebesirenki. Daugiau galvoji, kaip susidėlioti savo darbo dieną ir laisvalaikį, kad būtų ir kokybiškas laikas darbe, ir kad šeima žinotų, kad mama yra visada, kada jos reikia. Atradau sau tinkamiausią būdą, kaip viską suderinti – kai būnu darbe, susikoncentruoju tik į darbą, namo stengiuosi nesinešti nei darbų, nei problemų, nes kitaip nepailsėčiau. Namie aš esu mama ir žmona.
Aišku, ne visada pavyksta atskirti darbą nuo šeimos ar viską tobulai suderinti. Prisimenu juokingą situaciją – vaiko darželyje vyksta mamyčių šventė, o aš – komandiruotėje. Į mamyčių šventę teko eiti tėčiui. Tokiose situacijose supranti, jog vaikui svarbiausia jausti, kad jis turi tėvus, kad tėvai juo rūpinasi, o tai, kad šventėje dalyvauja ne mama, o tėtis – neesminiai dalykai. Tikiu, kad tokiose šeimose vaikai auga savarankiškesni, jų akiratis platesnis. Mano vaikai mato mane daug skaitančią, nuolat besimokančią. Matydami tokį pavyzdį vaikai patys atranda daugiau galimybių ir galbūt teisingiau susidėlioja savo ateitį.
– Dabar nemažai diskutuojama apie du skirtingus vyrų ir moterų santykių principus – moterų ir vyrų lygybės ir moterų bei vyrų papildomumo. Tai, kad jūs esate vadovė, negi šeimoje niekaip neatsispindi? Gal jūs ir šeimoje pavadovaujate?
– Jei pradėsi vadovauti ir namie, kada tu pailsėsi? Kada atsiribosi? Kiekvienas gyvenime turime įvairių vaidmenų – namie aš esu žmona, su vaikais – mama, darbe aš esu vadovė. Net ir darbe neakcentuoju, kad esu vadovė, labiau esu kolegė į kurią gali kreiptis pagalbos ar patarimo. Esminis skirtumas, kuo nuo pat pradžių skyrėmės nuo lietuviškų įmonių – pas mus taikoma atviro biuro politika. Tai reiškia, kad tiek vadovai, tiek specialistai – visi sėdi bendroje erdvėje, niekas neturi savo kabinetų. Tokiu principu dirbu jau dvidešimt metų, būtų keista labai keista užsidaryti kabinete su sekretore prie durų, man būtų labai liūdna ir neįdomu.
– Darbuotojams jūs ne tik kolegė, bet ir vadovė. Jūs priimate galutinius sprendimus dėl strateginių dalykų, sprendžiate, ką priimti, o ką atleisti, juk jūsų atsakomybė didžiausia.
– Atsakomybė už darbuotojus ir visą įmonę yra 24 valandas per parą. Bet darbiniuose santykiuose tai neturi būti demonstruojama. Aš už kolegialius santykius, nes baimės principu niekas nepradės dirbti geriau. Kur kas geriau žinoti, kad yra vadovas, į kurį tu visada gali kreiptis, jei kažkas nutinka. Aš visada sakau – parodykite man žmogų, kuris nedaro klaidų – tokių turbūt nėra. Kur kas geriau, kai tu gali padėti, paaiškinti arba įvykus klaidai kartu ją išspręsti, nes ją vis tiek ją reikės spręsti.
– Iki kažkokio momento sprendimai yra kolegialūs, tiksliau paieškos sprendimų, o galų gale – sprendimas jūsų.
– Tiek mūsų įmonė, tiek korporacija stengiasi sudaryti visas sąlygas, kad kiekvienas savo lygmeny galėtų priimti sprendimą toks, koks jis yra geriausias. Jeigu kaip vadovė pradėčiau viską spręsti, turbūt nebeturėčiau laiko nei strategijai, nei ilgalaikiams sprendimams. Tikslas yra, kad kiekvienas savo darbo vietoje galėtų priimti patį geriausią sprendimą, aišku, tam turi būti sukurta ir platforma, ir sistema. Ties tuo daug dirbome ir aš, manau, kad „lean“ kultūra tam labai daug padeda.
– Esate minėjusi, kad gamykla Gargžduose vaidiną svarbų vaimenį visoje „Mars“ korporacijoje. Ar tiesa, kad pas jus atvažiuoja pasisemti patirties iš įvairių pasaulio šalių?
– Gargždų gamykla turi tokią ypatingą rolę – dažniausiai naujų produktų gamyba pagal sukurtus receptus yra patikima mums. Korporacijoje jau net yra posakis – jei lietuviai nepadarys, tai nepadarys niekas. Gargžduose sukurta produkcija prekiauja ne tik praktiškai visose Europos sąjungos šalyse, bet ir už jos ribų. Kai padarome įdirbį, tada gamyba plečiama į kitas šalis. Mūsų kolegos jau įpratę, kad gamykloje nuolat sukasi užsieniečiai. Pasisemti patirties pas mus atvažiuoja žmonės ne tik iš Europos, bet ir iš JAV bei Azijos.
– Gal mes nesame susidarę tokio vaizdo apie save, apie lietuvių inovatyvumą, gal jis per mažai yra reklamuojamas ir rodomas. Tačiau jūsų pavyzdys rodo, kad sugebame diegti naujoves.
– Ne tik mokame, bet svarbiausia – tai darome greitai ir efektyviai. Turbūt tie du žodžiai būtų labiausiai apibūdinantys mūsų įmonę. Mūsų inžinieriai ir mūsų technologai turi labai gerą vardą „Mars“ korporacijoje. Galime pasidžiaugti, kad šiuos specialistus Lietuvoje tikrai gerai paruošia. Nemažai mūsų kolegų, kurie pradėjo dirbti bendrovėje „Mars Lietuva“ dabar savo karjerą tęsia dukterinėse mūsų įmonėse Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV.
– Gyvename permainų laikais – visi kalba apie robotus, apie dirbti intelektą, apie tai, kad daugybės profesijų pačioje artimiausioje ateityje gali nelikti. Kokią matote gamyklos ateitį?
– Automatika po truputį ateina į visas gyvenimo sritis. Mūsų gamykloje taip pat automatizuojami tam tikri procesai, su tikslu, kad liktų kuo mažiau fizinio darbo, o darbo vietos būtų kuo ergonomiškesnės. Rankų darbo mažėja, tačiau yra tokių gamybinių operacijų, kurias reikia atlikti itin kruopščiai ir kol kas tai lengviausia padaryti rankomis.
– Pakalbėkime apie jūsų šeimą. Turite du vaikus. Kuria linkme suka jų gyvenimas?
– Sūnus užsienyje studijuoja astrofiziką, kaip tik šiuo metu rašo magistrinį darbą. Plečia žmonijos žinias apie visatą. Gali būti, kad jis tęs savo karjerą užsienyje, bet kaip aš visada sakau – Lietuvoje tikrai yra ką veikti. Jei pabaigęs mokslus kurį laiką padirbės užsieny, ten įgis žinių ir su jomis grįš į Lietuvą, manau, mūsų šaliai nuo to bus tik geriau.
Duktė dar moksleivė – septintokė, mokosi menų gimnazijoje, groja saksofonu. Ar susies savo gyvenimą su muzika, dar sunku pasakyti.
– Geras laikas su šeima, koks jis jūsų šeimai?
– Su vyru labai mėgstame pasivaikščiojimus prie jūros. Nesvarbu, ar tai žiema, ar pavasaris, labai dažnai savaitgalius leidžiame prie jūros. Turime didelę prabangą – automobiliu iki jūros 10 minučių kelio, tai yra labai arti, todėl stengiamės kaip galima daugiau laiko praleisti gamtoje. Tai yra gera atgaiva prasėdėjus visą dieną ofise. Per atostogas stengiamės kažkur išvažiuoti.
– Ar keliaudama atradote savo širdies šalį?
– Daug gražių šalių esu mačiusi. Pavyzdžiui, šią vasarą atostogavome Vokietijoje, Heidelberge. Aplink labai daug gražių miestelių. Patiko atostogauti ir Tailande, ir Amerikoje. Neturiu vienos šalies į kurią norėčiau vis sugrįžti. Kaskart norisi pamatyti kažką naujo, nes gyvenimas turi savo baigtinę datą ir norisi per tą laiką pamatyti daugiau negu vis grįžti ten pat ir ten pat. Kur tikrai grįžtu, tai prie Baltijos jūros.
– Sakėte namie jus dažnai galima pamatyti su knyga rankose. Kokią mėgstate literatūrą?
– Dažniausiai skaitau po keletą knygų iš karto. Skaitau psichologines knygas, jos praverčia ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat skaitau apie verslo vadybą, patinka ir religinė tematika. Nemažai knygų skaitau anglų kalba. Su knyga ir arbatos puodeliu rankoje galėčiau praleisti visą dieną – skaitymas man yra vienas didžiausių malonumų, bet juk negali gyventi vien tik knygomis.
– Ką skaitote šiuo metu?
– Šiuo metu anglų kalba skaitau norvegų rašytojo Petterio Bakketeigo knygą „No Mercy“. Knyga yra apie mūsų protą ir jo treniravimą, apie tai, kaip su minimaliomis pastangomis pasiekti maksimalių rezultatų. Kiekvienas galime daug daugiau nei įsivaizduojame. Knygoje buvo toks pavyzdys – tikriausiai jūs galvojate, kad dešimtbalėje sistemoje galite pasiekti rezultatą, prilygstantį ketvertui, jūsų mama galvoja, kad – dvejetą, aš manau, kad – septynetą, bet iš tikrųjų jūs galite pasiekti visus dešimt. Knygoje rašoma, kaip treniruoti protą, kad rezultatas būtų didžiausias, radau tikrai įdomių minčių. Knygos autorius treniravo olimpiečius, mokydamas juos pasiekti geriausio rezultato.
– Viskas yra žmogaus galvoje ir nusiteikime? Lipdama karjeros laiptais tikriausiai neišvengiamai susidūrėte su konkurencija. Gaji nuomonė, kad turi kažką geriau padaryti už savo kolegą, kuris irgi galbūt siekia to paties.
– Vadovaujuosi vienu principu – rytoj aš turiu būti geresnė nei buvau vakar. Manau, kad žmogus turi lygintis tik su savimi pačiu. Negali lygintis su kaimynu ir galvoti, kad pas jį žolė žalesnė ar jis turi geresnį automobilį, nes tu nežinau, kiek jam kainavo tai pasiekti, nežinai, kokį kelią jis turėjo nueiti. Kiekvienas turėtumėm turėti daugiau tos vidinės konkurencijos ir noro kažko siekti, mokytis ir tobulėti kasdien.
– Įmonei „Mars Lietuva“ jūs vadovaujate jau 10 metų. O kas toliau?
– Tą klausimą girdžiu ne pirmą kartą. Korporacijoje yra dar labai labai daug galimybių. Aišku, tai jau būtų ne Lietuvoje, bet Europoje. Lietuvoje taip pat yra daug įdomių veiklų – mano patirtis jau leidžia ir konsultuoti, ir užsiimti mentoryste. Konkrečių planų dar neturiu. Pastebėjau, kad gali daug planuoti, bet dažniausiai viskas susidėlioja kaip susidėlioja. Tad palieku šiek tiek laisvės atsitiktinumui.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“.
