Kas taisys lietuvių laikrodžius dar po kelių dešimtmečių, atsakyti paskutiniajai, dar savo motinų ir tėvų išmokytai, laikrodininkų kartai atstovaujančiam Alytaus „Laikrodinės“ savininkui Giedriui Jarusevičiui (44 m.) nepavyksta jau trečią dešimtmetį.
„Viskas palikta savieigai, nori dirbti? Susirask meistrą, tapk jo pameistriu penkeriems metams, visai kaip viduramžiais. Jei ir toliau karaliaus tokia savieiga, ateities Lietuva laikrodininkus „pirks“ iš Šveicarijos“, – ironizuoja pašnekovas, savo amato išmokęs iš mamos.
– Tuo metu, kai jūsų bendramoksliai vyko studijuoti į kitus miestus, laikrodininkystės mokėtės namuose. Šios profesijos atstovų jau tuo metu niekas neruošė?
– Jau tiek metų laisva Lietuva, o laikrodininko specialybės nėra. Pabaigus vidurinę mokyklą išmokti šio amato Lietuvoje nebebuvo įmanoma. Mokiausi iš mamos.
Ji dar dirbo Alytaus miesto laikrodžių taisykloje, kurioje tuo metu buvo apie 12 žmonių. Dar galėjau klausti jų patarimų, o šiuo metu lieka pasikliauti tik savimi ir internetu. Žinoma, ir tuo metu buvo galima paieškoti kursų Šveicarijoje ar Vokietijoje, bet ten kainos… ne kiekvienam įkandamos.
– Ar užteko jūsų mamai kantrybės? Mokytojo dalia nėra lengva, o dar tokio kruopštaus amato.
– Baigęs mokyklą nebebuvau vaikas. Ji mano kruopštumą, kantrybę ir užsispyrimą išugdė, o paskui jau savo noru ėjau, ieškojau informacijos ir mokiausi savarankiškai. Užsivėrus Alytaus miesto laikrodžių taisyklai dirbome kartu su mama. Man pasisekė, kad turėjau galimybę ir iki šiol turiu jos klausti, nes kartais tikrai prireikia specifinių žinių. O jas išmano tik ilgametę patirtį sukaupęs žmogus.
Laikrodžiai ir žmonės neatsiejami
– Ar smarkiai keičiasi šis sektorius, jei lygintumėte laiką, kada pradėjote taisyti laikrodžius su šiandiena?
– Laikrodininkystė vietoje nestovi, eina koja kojon su naujausiomis technologijomis. Man virš 40-imt, o mokytis tenka kone kasdien.
Atsiranda technologijos, leidžiančios pagaminti žymiai sudėtingesnius laikrodžių mechanizmus. Taisant juos jau nebeužtenka paprastų įrankių, o reikia specifinės įrangos, diagnostikos aparatų.
– Tai gal per tiek metų Lietuva pribrendo savai laikrodininkų mokyklai?
– Abejočiau. Lietuva per maža. Nebūtų tiek norinčių, kitas momentas, jei bus daug investuota į mokyklos steigimą, brangią įrangą, labai išbrangs studijos, taigi, ko gero, Lietuvai tai neapsimokės.
– Gal laikrodžių laukia labiau paguodžianti ateitis nei Lietuvos laikrodininkų?
– Na, laikrodžiai iš žmonių gyvenimo, kažin ar dings? Gal tik jų formos su metais keisis. Dalis gyventojų ir dabar naudoja žadintuvus, esantys išmaniuosiuose telefonuose jų nežavi. Taip pat vis dar aktualūs sieniniai ir staliniai laikrodžiai: vienų namuose jie lyg interjero detalė, kitų – tėvų ar senelių palikimas.
– Šios profesijos ne tik išmokti Lietuvoje negali, bet ir numatyti būsimas pajamas, matyt, gana sudėtinga?
– Pajamos iš tiesų labai svyruoja. Vieną dieną į „Laikrodinę“ žmonės užsuka tik elementų laikrodžiui, o kitą – nusidėvėjusios laikrodžio apyrankės pasikeisti. Niekada nežinai, ko laukti – „brandinio" laikrodžio, kurį teks taisyti kelis mėnesius, ar sustojusio laikrodžio, kurį prikelsi jau po valandos.
Sulūžusiai detalei pakeisti kartais užtenka keliasdešimt minučių, bet, jei laikrodžiui reikia visą mechanizmo servisą ir korpuso restauravimą atlikti, gali užtrukti ir dvi savaites.
O jei dar detalė šveicariška reikalinga, teks jos laukti gal ir pusmetį: detalių siunta kai kada užtrunka, o Lietuvoje tiesiog nėra. Kaskart, prieš klientui paliekant laikrodį taisymui, pasakau, kiek preliminariai kainuos darbas, detalės.
– Ar jaučiama šiame segmente konkurencija?
– Negaliu konkuruoti nei su Vilniumi, nei su Kaunu ar su kioskeliu, kur netenka investuoti į patalpas, mokesčius, brangią aptarnavimo ir taisymo įrangą ir pan. O su kolegomis draugauju, nekonkuruoju.
Pasigenda klientų kantrumo
– Kokios dažniausios laikrodžių „ligos“?
– Vieni sudaužyti, sutrenkti, kiti paskandinti ar nuo lietaus vandens sušlapę nebeina. „Brandiniai“ laikrodžiai reikalauja nuolatinės priežiūros: jų detalės dėvisi, taigi, būtina jas pakeisti, sutepti, jei to nepaisysi, po kurio laiko remontas labai išbrangs.
Ne tiek svarbu, kiek kainavo jūsų laikrodis 300 ar 3000 eurų, jį, kaip ir automobilį, būtina prižiūrėti. Kolekcionieriai, branginantys išskirtinius, unikalius laikrodžius, tai supranta, bet yra ir tokių, kurie gavę juos dovanų iki šiol nežino, ką nešioja.
– Gal numanote, kokiais kriterijais vadovaujamasi renkantis laikrodį šiandien?
– Galutinį pasirinkimą nulemia individualūs poreikiai: vieni darbe nori matyti vos žvilgtelėję į ant rankos riešo esantį laikrodį, kokią žinutę gavo, kiti užima atitinkamas pareigas ir jiems smagu matyti gerą vardinį laikrodį, kitam gi pakanka paprasto ir pigaus: užmečiau akį ir žinau, kiek valandų, nes telefonas ne visad gali būti po ranka (medikai, kasininkai, pardavėjai ir pan.).
Tai labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Yra, kas seka naujovėmis ir madomis (šiandien yra išmanus, rytoj ir pats nežinau, kas bus), yra kas išlieka ištikimas ir prieš šimtmetį egzistavusiam mechanizmui, toks patikimas ir ilgaamžis.
– Kokius laikrodžius apibūdintumėte kaip kaprizingiausius?
– Tuos su kuriais dar nesu susidūręs, o norint juos pataisyti reikia specialių įrankių ar diagnostinės įrangos. Tenka galvoti ir ieškoti, kaip tą darbą atlikti. Kai kada įrankius perku, teiraujuosi patarimų kolegų, o kartais išgirstų atsakymą, kad tokius tik gamintojai taiso.
– Ką savo darbe vadinate didžiausiu iššūkiu?
– Visi atėję „Laikrodinėn“ nori savo laikrodžius sutaisyti greitai, dabar ir čia. Laikrodininkui, norint atlikti darbą kokybiškai, greitai neįmanoma. Norisi savo darbą atlikti tinkamai, o laikrodį grąžinti geresnės būklės nei buvo prieš į taisyklą atneštas.
Pasitikėjimas įpareigoja stengtis
– Kaip manote, iš kur toks nekantravimas visuomenėje?
– Žmonės atpratę laukti, nuėjus į parduotuvę juos aptarnauja iškart, matyt, iš čia tas nekantravimo įprotis. O man, dirbančiam su išardytu laikrodžiu, kurio klientas jau laukia antra savaitė, nėra kaip nustumti neatlikto darbo į šoną ir naujo imtis. Taigi, planuoju darbus ir jiems atlikti skirtą laiką, kuris man, beje, ir yra pats brangiausias.
– O kiek tiesos posakyje, kad apie žmogų galima spręsti pagal jo laikrodį?
– Negali apie žmogų spręsti pagal jo laikrodį: o gal jis jų 20 turi? Mėgstantys juos nešioti kai kada turi išties po keletą jų: vieni pritaikyti sportui, t. y. atsparūs vandeniui ir smūgiams, kiti – išeigai ar susitikimams, treti – laisvalaikiui: išskirtinių formų, spalvų ir pan.
Moterys renkasi laikrodžius pagal nuotaiką ar tos dienos rūbą. Esu pastebėjęs, kad geriau nešios jos ne vieną prabangų, bet kelis skirtingo stiliaus, kaip aksesuarus, šalia auskarų ir kitų papuošalų.
Daugelis užsukusių į „Laikrodinę“ tikisi prikelti savo laikrodžius naujam gyvenimui tą pačią akimirką, žmonės nebežino, kas ta laukiančiųjų eilė ir kantrybė.
– Jau 28-eri metai, kai taisote laikrodžius. Ką jums reiškia šis darbas?
– Džiaugiuosi galėdamas būti naudingas ir reikalingas žmonėms. Kliento pasitikėjimas ir žodžiai, ar galite sutaisyti mylimiausią mano laikrodį, įpareigoja stengtis, kad laikrodis vėl pradėtų veikti.
– Ką jums reiškia būti „Svedbank“ bendruomenės „Kiekvienas gali“ nariu?
– Dirbdamas su šiuo banku galiu suteikti klientui daugiau pasirinkimo, patogesnį ir saugesnį atsiskaitymą bekontakčiu būdu. Žmonės dabar ne tik banko kortele, bet ir telefonu atsiskaito.
Taip pat ir mūsų tiekėjai užsienio šalyse, bendradarbiaujant su jais būtini bankiniai pavedimai. Drauge greičiau ir patogiau.
– Kodėl pakrikštijote laikrodžių taisyklą „Laikrodine“?
– Ilgą laiką vadinome ją laikrodžių taisykla, o pavadinimas išsigrynino draugų rate. Bediskutuojant vis nuskambėdavo tas pavadinimas. Į jį sutelpa viskas: ir laikrodžių taisymas, ir restauravimas, ir naujų pardavimas,
– Įėjus į „Laikrodinę“ visa jūsų dirbtuvė – kaip ant delno. Suaugusiam čia – atradimų į valias, o vaikų, matyt, išvis neatitraukti?
– Netolimoje ateityje žadame jiems edukacijas. Nors iki karantino jau esame dalijęsi laikrodžio atsiradimo istorija, jo veikimo principais. Vaikus labai domina laikrodžio mechanizmas. Daugelis stebisi, kaip taip? Elementų ir elektros nėra, o rodyklė sukasi laiką rodydama. Jiems čia paslaptingas pasaulis.
– O jūsų sūnūs, ar netaps laikrodininko įpėdiniais?
– Jie dažnai užsuka pasmalsauti, bet jiems įdomiau mano darbo aplinka nei pats darbas. Dar maži.
„Laikrodinės“ savininkas Giedrius Jarusevičius yra smulkiojo verslo įmonių projekto „Kiekvienas gali“ bendruomenės narys.
Ši bendruomenė palaiko smulkųjį verslą, rūpinasi jo vardo žinomumo sklaida, dalijasi gerąja patirtimi ir sėkmės istorijomis.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
