Lietuvoje neparduoda
Sovietmečiu Ukmergėje tai buvo didelis baldų fabrikas, kuris Lietuvai atgavus Nepriklausomybę privatizuotas. „Aukmergės baldai“ čia užima tik dalį teritorijos, tačiau išlaikė tradiciją gaminti masyvo ir faneruotus baldus.
„Tai buvo vienas pirmųjų fabrikų sovietų laikais, kuris eksportavo – pagamino mokyklai baldus į Jemeną. Dabar mes esame gamintojai, savo baldų nekuriame. Pirkėjams pagaminame baldus pagal jų dizainą, apdailą ir pan.
Mūsų rinka nėra apribota teritorijomis. Pagrindinis pirkėjas yra anglas, kuris parduoda baldus visame pasaulyje. Net ir į Kiniją esame išvežę. Visi veža iš Kinijos, o mes atgal jiems vežame“, – nusijuokia direktorius.
Į vietos rinką ši bendrovė nesifokusuoja, visi gaminiai eksportuojami.
„Fabrikas buvo senas, dizainerių, projektuotojų, pardavėjų neturėjome. Tai nuėjome ta linkme, kad geriau būsime gamintojai. Mes atliekame paslaugą – gauname eskizą, padarome konstrukciją ir pagaminame baldą.
Tai mediniai baldai – pagrindinė žaliava yra ąžuolas ir riešutas, taip pat natūralus ąžuolo arba riešuto lukštas. Apdaila – natūrali alyva arba lakas“, – kalbėjo bendrovės, gaminančios tokius baldus kaip komodos, stalai, bufetai, vitrinos, lentynos, direktorius.
Problemos dėl medienos
Paklaustas, kaip sekasi šiuo metu su mediena, E.Jadenkus tik šypteli: „Šiuo metu gyvename labai įdomiu laiku. Jeigu anksčiau vadovėliuose skaitydavome apie karą, ligas kažkokias, tai atėjo COVID – ši pandemija mums davė labai daug užsakymų, bet tai galėjome, tai negalėjome dirbti.
COVID baigėsi, prasidėjo karas, kuris vėl viską sujaukė. Mūsų pagrindinė žaliava atkeliauja iš Rytų, pagrindinė ąžuolo tiekėja buvo Ukraina, plokščių – Baltarusija. Plokščių fabrikai nors ir priklauso, tarkim, turkams ar europiečiams, tačiau jiems pagrindinė žaliava yra popiermalkės, kurių pagrindinis šaltinis buvo Rusija. Dabar jau esame maždaug prieš mėnesį gavę draudimus, kad negalime naudoti jokių nei baltarusiškų, nei rusiškų medienos gaminių – plokščių, ąžuolo medienos.“
Dėl Ukrainos, tai viskas lyg ir stoja į savo vietas, sako direktorius: „Grįžta ąžuolo, lukšto tiekimas. Žinoma, ten daug kas sugriauta. Mes labai mielai stengiamės iš jų pirkti, bet pakankamai sudėtinga, labai išaugo transporto kaštai.“
Tai kas galėtų pakeisti rusišką ir baltarusišką medieną? E.Jadenkus sako, kad jos tiesiog nėra. Pakeisti teksią tuo, kas gaminama Europoje, tačiau jis neatmeta, jog žaliavos gali trūkti.
COVID baigėsi, prasidėjo karas, kuris vėl viską sujaukė. Mūsų pagrindinė žaliava atkeliauja iš Rytų, pagrindinė ąžuolo tiekėja buvo Ukraina, plokščių – Baltarusija.
„Kainos labai skiriasi. Sunku suskaičiuoti. Biržoje plokštės kaina šią akimirką, kai kalbamės, gali būti viena, po mūsų pokalbio ji gali paaugti. Nuo karo pradžios išaugo dvigubai. Ąžuolo medienos kaina išaugo vos ne tris kartus. Dabar gali nusipirkti ir už 700 eurų už kub.m, o gali tekti mokėti ir 1500 eurų. Anksčiau mokėdavome 350 eurų už kub.m“, – apie medienos kainų skirtumus kalba direktorius.
Kokį poveikį tai turėjo fabriko gaminių kainoms? E.Jadenkus sako, kad jų baldų kainos priklausomai nuo gaminio augo 20-40 proc. – dėl žaliavų, energetikos resursų brangimo.
„Labai sunku su pirkėjais susitarti, turime įspėti iš anksto. Nes užsakymai priimti anksčiau, turime įsipareigojimus. Deramės, stengiamės išlikti rinkoje, kad neužsidarytume, nesustotume, tad kad nebūtų tokio stipraus šuolio kainų, dirbame vos ne už dyką – svarbu neužsidaryti“, – teigia direktorius.
Algomis nesipuikuoja
Vis dėlto būtent tai turi įtakos ir kitai fabriko veiklos pusei – kaip sako direktorius, Ukmergėje darbo vietų netrūksta, yra verslų, kurie moka kur kas daugiau darbuotojams, gali greičiau persiorientuoti, siūlyti daugiau.
Šiuo metu šioje bendrovėje dirba apie 115 darbuotojų.
„Truputį per daug, – nelabai linksmai nusijuokia direktorius. – Ukmergė, kiek aš ją atsimenu, yra pramonės miestelis, todėl darbuotojai visur migruoja. Labai migruoja.
Mes tokiame užburtame rate sukamės – kadangi nespėjome pakelti kainų, negalime mokėti didesnių atlyginimų (rekvizitai.lt duomenimis, vidutinis atlyginimas įmonėje balandį buvo 1019 eurų iki mokesčių – red. past.), tai pas mus ateina jau tie, kurie nepatenka pas tuos, kas moka didesnius atlyginimus. Su tais prastais darbuotojais nepagaminame, tada vėl nebegalime mokėti. Taip sukasi sukasi.
Ukmergė, kiek aš ją atsimenu, yra pramonės miestelis, todėl darbuotojai visur migruoja. Labai migruoja.
Turime per daug pagalbinių, kurie imituoja darbą, kurie nesiekia jokių tikslų, kuriems gerai, gauna didesnį kaip minimalų atlygį, jiems nesvarbu – savaitgalį pašventė, pirmadienį darbe nepasirodė. Penktadienį vėl reikia pašvęsti, tai vėl nepasirodė. Tokių bandome atsisakyti, stengiamės, kad darbuotojai fabrike judėtų, prie vieno įrengimo nestovėtų, jeigu nėra darbo, siunčiame į kitą vietą.“
Karo sukelta krizė pirkimų neveikia
Kuo Ukmergėje pagaminti baldai tokie unikalūs, kad rado rinką Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse ir pirkėjai moka už juos tikrai ne mažiausią kainą? E.Jadenkus tikina, kad pagaminti baldus iš ąžuolo ir riešuto yra sunku, tą sugeba ne visi.
„Mes turime technologijas, patirtį. Su masyvu reikia patirties, nėra taip, kad bet kas paims ir pagamins. Ir medį išdžiovinti reikia, ir supjauti jį, suklijuoti apdirbti“, – užtikrina.
Be to, baldininkai iš Ukmergės gali gaminti nedidelius kiekius, ko didieji baldų fabrikai gal nesiimtų. Kaip sako direktorius, jų kainos yra aukštesnės nei vidutinės, todėl šiai rinkai itin didelės įtakos nepadaro ir karo Ukrainoje sukelta krizė.
„Labai didelių svyravimų iš savo pirkėjų nematome. Gal pagrindinė problema yra ta, kad baldai brangsta ne viena dėl mūsų žaliavų brangimo, bet, tarkim, dėl logistikos. Štai anksčiau konteineris į JAV kainuodavo apie 2 tūkst. dolerių, tai dabar už jį moka daugiau nei 10 tūkst. dolerių“, – siūlė palyginti E.Jadenkus.
Dabar verslui svarbu išgyventi, tikina jis, išlikti rinkoje, o kas išliks, tas po to sėkmingai dirbs. Ir dar – teisingai skaičiuoti kainas.
