Ar žinote kuo skiriasi „lietuviški“ ir „angliški“ stalčiai? Kaip aiškina, baldų gamybos įmonės „NS2“ atstovai, „angliški“ turi atsidaryti taip, kad žmogus tai pajustų.
Jie žino, ką kalba. 2003 m. Semeniškių kaime, Grendavės seniūnijoje įsikūrusi baldų gamybos įmonė savo veiklą pradėjo nuo 40 baldų per savaitę ir nuo eksporto į Jungtinę Karalystę.
Iš pradžių gaminti korpusiniai, miegamojo ir svetainės baldai, visgi ilgainiui tendencijos pasikeitė. Šiandien baldininkai nebenaudoja ir tiek gryno ąžuolo kiek anksčiau – jo kainos gerokai pakilo, tad dabar gamyboje populiaresnės ąžuolo faneruotės plokštės.
„Pagrindiniai baldai yra miegamojo. Pradžioje apimtys buvo apie 40 baldų per savaitę, šiandien gaminame 70 per dieną. Per tuos 18 metų visko buvo, daug kas keitėsi, buvo laikas, kai nebuvo užsakymų, bet didesnę dalį laiko užsakymų buvo pakankamai“, – pasakojo įmonės akcininkas Laurynas Noreika.
Šiandien įmonėje dirba netoli šimto darbuotojų.
Pasirinkta prekybos strategija leidžia jiems pernelyg nesižvalgyti į Lietuvos pirkėją. „NS2“ per savo valdomą saloną Vilniuje, vietinėje rinkoje parduoda tik 1 proc. produkcijos, likusią eksportuoja. Grupė valdo keturias įmones įvairiuose šalies miestuose.
Taip pat, skirtingai nei didieji šalies baldų gamintojai, „NS2“ neturi gamybinių kontraktų su didžiausiu vietinių baldininkų užsakovu „Ikea“.
„Tai mūsų pačių sukonstruoti, mūsų dizainerių sukurti baldai ir gamybos teisės priklauso mums patiems. Anglijoje pardavinėjame per privačias parduotuves. Pas juos ateina klientas, užsisako, mes gauname užsakymą ir stengiamės jį įvykdyti per šešias-aštuonias savaites“, – sakė jis.
Žinoma, tokie terminai galioja tik įprastais metais. Per pirmąją COVID-19 pandemijos bangą gamyba gerokai pastrigo, nes teko trims mėnesiams stabdyti darbus. Tad dabar baldų užsakymų kiekis yra gerokai didesnis nei įmonė gali įvykdyti, gamyba vėluoja apie 10-11 savaičių.
„Mes šiais metais produktų kainas didinome du kartus – kovą ir dabar nuo rugsėjo. Esame priversti jas didinti, nes šiandien iššūkis yra ne parduoti, o nepatiriant nuostolio pateikti klientui anksčiau gautus užsakymus, kadangi žaliava brangsta kartais“, –pasakojo įmonės gamybos vadovas Gintaras Michalkevičius.
„NS2“ atstovai sako, kad dabar stengiasi persiderėti dėl užsakymų kainų, bet tai ne visuomet pavyksta. Sparčiai kelti baldų kainų taip, kaip brangsta žaliavos, jie teigia negalintys.
Vis dėlto apskritai apimtimis baldininkai nesiskundžia – pasak jų, panaši situacija šiandien yra visose baldų sektoriaus įmonėse. Viena galimų susidariusios situacijos priežasčių yra jau ne kartą girdėta – karantino metu namuose likę žmonės sutaupė pinigų, negalėjo išvažiuoti atostogauti, todėl panoro juos išleisti būsto gražinimui.
„Šiuo metu baldų sektoriuje konkurencijos nėra. Visi turi darbo ir nėra su kuo konkuruoti. Bet tokia situacija yra dabar, kiek ilgai tai tęsis – niekas nežino“, – teigė G.Michelkevičius.
Jis priduria, kad užsakymų atžvilgiu šie metai buvo „vieni geresnių“ įmonės istorijoje.
Baldininkų krizės turi kitokį kalendorių
Sunkmečiai įmonės dažniausiai irgi neveikia taip, kaip likusios Lietuvos ekonomikos. Kadangi dauguma jų eksporto suplaukia į Jungtinę Karalystę, įmonė didžiąją 2007-2008 m. finansinę krizę pragyveno pakankamai komfortiškai.
„2008 m. mums krizės nebuvo. Visiems buvo, o mums ne, nes dirbome Anglijos rinkoje. Negalime sakyti, kad džiaugiamės, kai Lietuvoje yra krizė, bet tuomet atsiranda daugiau norinčių dirbti. Mums svarbu, kad Anglijoje nebūtų krizės. Sunkiau buvo išgyventi „Brexit“ ir visas to pasekmes, kadangi nuvertėjo svaras ir mums reikėjo didinti kainas, kad kompensuotume patirtus nuostolius“, – sako L.Noreika.
Po Jungtinės Karalystės atsiskyrimo nuo ES padaugėjo papildomų muitinės procedūrų, deklaracijų, tačiau nepaisant aukštesnių kainų, užsakymų kiekiai nesusitraukė.
„Lietuvos politika ir ekonomika mums daro įtaką nebent darbo jėgos ar žaliavų tiekimo klausimais“, – teigia L.Noreika.
Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, būtent baldai, patalynės reikmenys ir čiužiniai yra didžiausia lietuviškos kilmės prekių eksporto į Jungtinę Karalystę rūšis. 2020 m. ši kategorija sudarė 16 proc. viso Lietuvos eksporto į JK, o 2019 m. ji siekė dar daugiau – 20 proc.
Vis dėlto norint įtikti salyno pirkėjams, tenka pasistengti papildomai – britų skonis skiriasi nuo lietuvių. L.Noreika sako, kad Jungtinėje Karalystėje paklausūs baldai turi daugiau klasikinių elementų, yra ryškesni, stambesni, masyvesni. Lietuviai tuo tarpu labiau mėgsta paprastumą ir funkcionalumą. Taigi todėl įmonei baldus kuria anglų dizaineriai, nes jie geriau supranta Jungtinės Karalystės vartotojų poreikius.
„Turėjome net kolekciją, kur purkšdavome vadinamąją patiną, baltas dulkes, kad baldas atrodytų sendintas. Lietuviui reikia, kad stalčiaus bėgelis prisitrauktų gražiai, o pas anglą turi girdėtis, kad jis atsidaro. Tiesiog pas juos yra kitokia kultūra. Aišku, atsiranda ir grupelė lietuvių, kurie nori nusipirkti kažką kitokio iš mūsų“, – sako G.Michalkevičius.
Ne Lietuvoje yra ne tik „NS2“ rinkos ir dizaineriai, tačiau taip pat ir žaliavos. Grendavės baldų gamykloje naudojama nedidelis kiekis lietuviško ąžuolo, visos kitos žaliavos importuojamos.
„Iš principo mes perkame žaliavas iš Lietuvos įmonių, kurios yra tarpininkai. O jos jau jas atsiveža greičiausiai iš Lenkijos. Buvo laikas, kai naudojme daug ąžuolo, tada pagrindinė rinka buvo Ukraina. Ąžuolo mediena labai brango, o klientas nenorėjo tiek mokėti. Dabar ant plokštės uždedamas 0,5-1 mm storio tikro ąžuolo sluoksnis, ir paviršius atrodo kaip ąžuolas“, – pasakoja L.Noreika.
Tuoj pat įdarbintų nors ir dešimt darbuotojų
Vis dėlto, nors Grendavėje esanti įmonė per beveik du dešimtmečius susikūrė savotišką prekybinį burbulą, Lietuvoje vykstantys procesai daro įtaką ir jų darbui. Kaip ir likusiems Lietuvos verslams, šiandien įmonei sunku rasti tiek kvalifikuotų, tiek apskritai dirbti norinčių žmonių. Didesnis darbuotojų skaičius padėtų išspręsti ir dabartines gamybos vėlavimo problemas.
„Bent dešimt žmonių jau dabar priimtume. Mums sunkiai sekasi su žmonėmis, atsiunčiamais iš Užimtumo tarnybos, sudaryti ilgalaikį bendradarbiavimą. Darbuotojų tenka ieškoti kitais resursais. Kalbamės su esamais darbuotojais, kad galbūt atvestų čia giminaičius, pažįstamus, pasitaiko ir šiaip grįžtančių iš užsienio, kurie ilgesniam laikui įsidarbina“, – sakė L.Noreika.
Grendavė nutolusi nuo Vilniaus apie 50 kilometrų, tad dalis potencialių darbuotojų iš aplinkinių vietovių važinėja į sostinę. Tačiau nors atlyginimai Vilniuje didesni, prisideda laiko sąnaudos ir išlaidos automobiliui, tad dalis jų vėliau grįžta dirbti į „NS2“.
Šios vadovai į tai žiūri gana lanksčiai ir dažniausiai atgal mielai priima buvusius iš kitų miestų ar iš užsienio grįžusius darbuotojus. Yra tokių, kurie buvo įdarbinti 3-4 kartus.
Kitų įmonių ir gamybos sektorių stategija užkamšyti trūkumus darbuotojais iš užsienio „NS2“ naudojasi nelabai noriai. Tokios procedūros nėra paprastos, kadangi pirma reikia įsipareigoti užsienietį įdarbinti, tačiau įvertinti jo gebėjimus galima tik nuotoliniu būdu.
„Gali tik pabendrauti per „Zoom“ ir pasiklausinėti, ką jie šneka. O šneka jie labai gražiai. Tokių bandymų yra buvę, ne šitoje, bet kitoje su mumis susijusioje įmonėje. Šiandien iš trijų ar keturių ukrainiečių yra likęs vienas o kiti savo noru, ar mūsų prašymu išėjo“, – pasakojo L.Noreika.
Ne kažin kiek resursų galima surasti ir vietoje. Įmonės atstovai sako matę ne vieną atvejį, kai dirbti tarsi galintys žmonės verčiau pasirenka nedirbti dėl pašalpų.
„Dirbu čia jau penkiolika metų, žinau tuos žmones kaip nuluptus. Žmonės mėnesiais gauna nedarbo pašalpas, o kaimo vietovėse jie dar turi ir labai daug antstolių. Jie sako: man neapsimoka dirbti, nes vis tiek atlyginimą nuskaičiuos. Mes sakome, kad tau vistiek reikės jį gražinti, bet jis apie tai negalvoja“, – pasakoja G.Michelkevičius.
L.Noreika priduria, kad gamyboje visi negali tikėtis aukštų atlyginimų – dalis darbuotojų turi būti kvalifikuoti, kitiems tenka pagalbinių vaidmuo. Būtent pagalbiniai darbuotojai linkę labiau naudotis pašalpomis ir neturi motyvacijos dirbti, jeigu dirbdami gali gauti tik 100 eurų daugiau.
Visgi šias funkcijas atliekantiems žmonėms verslininkai sako negalintys mokėti daugiau. Tai – ne dėl finansų. Gamybos vadovas teigia, kad gero atlyginimo norintis žmogus turi atitikti lūkesčius.
„Jeigu jis sugeba tik stovėti prie staklių ir gaudyti detales, mes negalime jam pasiūlyti didelio atlyginimo. Bet darbo vietų mes turime ir galime sumokėti 1000 eurų ir daugiau atlyginimo. Mums reikia CNC staklių operatorių, juos galime priimti, bet nerandame kvalifikuotų žmonių“, – teigė G.Michelkevičius.
Darbutotojo trūkumo neišspręstų ir didesnė automatizacija, kuri galėtų pakeisti žmogiškąją darbo jėgą – įmonės užsakovai baldus užsakinėja nedideliais kiekiais, todėl aukštesnio lygio gamybos robotizacija „NS2“ neatsipirktų.
