Lietuva labiausiai iš ES šalių kenčia nuo darbo jėgos emigracijos, bet beveik nesinaudoja darbo imigracijos privalumais.
„Situacija gerėja, tačiau Lietuva, palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, nepasižymi lankstumu ir procedūrų paprastumu. Turbūt nėra nė vieno lietuvio, kuris po penkerių ar dešimties metų norėtų gyventi blogiau, bet demografinė situacija verčia galvoti apie tai, kad imigracijos, ypač darbo, politika turi būti lankstesnė.
Darbingų gyventojų skaičiaus mažėjimas ves prie prastėjančio gyvenimo lygio. Vienas darbingo amžiaus gyventojas turės išlaikyti daugiau pensininkų, moksleivių. Kitos šalys išeitimi laiko išmanią imigracijos politiką, nemanau, kad problemą sugebėsime spręsti kitaip nei kitos šalys“, – kalba O.Čiukšys.
Pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad, jei į Lietuvą atvyksta aukštos kvalifikacijos darbuotojas ir nori atsivežti sutuoktinį iš trečiosios šalies, susiduria su tokiais reikalavimais, kad tai padaryti gali tik po dvejų metų.
„Daugelis kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų ir norėtų čia dirbti, vien dėl tos priežasties atsisako arba reikalauja papildomų finansinių paskatų.
Daugeliu aspektų imigrantų adaptacijos ir integracijos klausimais esame ES „uodegoje“. Šiuos klausimus sprendžiame atmestinai. Nė viena vyriausybė neturi aiškios vizijos, jos neturi ir visuomenė, nesiremiama kitų šalių pavyzdžiais“, – sako LPK generalinis direktorius.
Pirmiausia reikia sukurti sąlygas saviems
Seimo nario Algirdo Syso teigimu, pirmiausia privalu pasistengti, kad iš Lietuvos neišvyktų lietuviai, nes, jei sąlygomis nepatenkinti jie, problemų gali kilti ir imigrantams.
„Turime padaryti, kad iš Lietuvos išvažiuotų kuo mažiau lietuvių, tada ir multikultūrinių problemų, su kuriomis susiduria didelį skaičių imigrantų turinčios šalys, mums bus mažiau.
Seniai kartoju, kad, jei nemylime savo darbuotojų, turėsime problemų ir su kitų tautybių darbuotojais. Dvi didžiausios problemos, kurios veja jaunus žmones iš Lietuvos – darbdavio požiūris į darbuotojus ir darbo užmokestis. Situacija keista: pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam žmogui jau aplenkėme Latviją, Estiją ir Lenkiją. Deja, pagal darbo užmokestį nuo jų gerokai atsiliekame. Bet mūsų vadovų atlyginimai lenkia ir estų, ir lenkų“, – aiškina A.Sysas.
Parlamentaro teigimu, jei norime gerai gyventi, neatsilikti nuo kaimyninių šalių, turime turėti gamybinį potencialą.
„Tam reikalingos darbo rankos. Taip, IT, auštosios technologijos, slėniai yra gerai, bet visi ten netilps ir tiek slėnių nebus. Reikalinga ir gamyba. Manau, Europa padarė klaidą, iškeldama gamybą į trečiąsias šalis, nes tai lėmė aukštą nedarbo lygį. Vien paslaugomis pridėtinės vertės nesukursi“, – kalba A.Sysas.
Imigrantų lietuviai nelaukia
Dėl didesnių atlyginimų ir neramumų savo šalyse į Lietuvą dirbti jau atvyksta ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, tačiau, pasak sociologo Karolio Žibo, visuomenė į imigrantus žiūri neigiamai.
„Toks požiūris į imigrantus pastebimas jau nuo 2007–2008 metų. Daugiau nei pusė žmonių mano, kad mokesčių mokėtojai išlaiko imigrantus, bet taip nėra, nes absoliuti dauguma imigrantų, pagal darbo migracijos politiką, jau atvykdami čia privalo turėti darbo vietą. Viešajame diskurse vyraujančios nuomonės, sakyčiau, yra neadekvačiai neigiamos“, – kalba pašnekovas.
K.Žibo teigimu, dėl vadinamosios pabėgėlių krizės, kuri yra visiškai nesusijusi su darbo migracija, pritarimas imigracijai smarkiai sumažėjo.
Tačiau sociologas teigia nemanantis, kad Lietuvoje darbo migracijos reglamentavimas šiuo metu yra konservatyvus: dar prieš ekonominę krizę 2006–2007 metais buvo liberalizuotas darbo leidimų užsieniečiams išdavimas ir jau tada visuomenės požiūris į imigrantus tapo labiau neigiamas. Tačiau, kaip pabrėžia K.Žibas, darbo imigrantai nepakeičia darbo rinkos šalyje, o ją papildo.
