Tradicinių lietuviškų patiekalų maitinimo įstaiga „Bernelių užeiga“ gyvavimą pradėjo Kaune. Šiuo metu šiame mieste veikia trys restoranai, vienas atidarytas ir Vilniuje. Galiausiai cepelinai ir kiti mūsų tautos gardumynai, franšizės pagrindu, persikėlė į Angliją: iš pradžių duris buvo atvėrusios keturios vietos, dabar liko gyvuoti trys – dvi sostinėje Londone ir viena lietuvių sostine vadinamame Pyterboro mieste.
Išeina tie cepelinai, išeina ir Anglijoje (šypteli).
Pyterboro centre įsikūrusi užeiga veikia jau ketverius metus, tačiau du dešimtmečius Anglijoje gyvenanti Vita Miškinienė šiai įstaigai vadovauti ėmėsi tik pernai liepą. Iki tol restoraną valdė kiti du skirtingi savininkai.
Paklausta, kodėl nusprendė įsigyti tokį pirkinį, lietuvė šyptelėjo: „Visą gyvenimą dirbau kitoje, finansų bei bankų, srityje, tad šis žingsnis man buvo kaip iššūkis. Draugė, valdanti kitą lietuvišką restoraną Londone, ieškojo verslo partnerio – pasiūlė man „bernelius“ įsigyti kartu su ja. Į maitinimo sferą panirau tik pernai liepą. Vis dar mokausi, kaip čia dirbti. Sunkiausia buvo paskaičiuoti, kiek čia tų produktų reikės, bet šefės profesionalės, viską surašo, beveik nebūna, kad reiktų ką išmesti. Dienos pabaigoje vykdome išpardavimą: už 3-5 svarus atėję žmonės nuperka likusius patiekalus“.
Vita prisipažįsta, kad restoranas jai – tarsi pagalbinis užsiėmimas, hobis. Lietuvė nuo 2003 metų valdo įdarbinimo žemės ūkyje agentūrą, tai ir yra pagrindinis jos verslas.
– Vita, jūsų restoranas tiekia lietuviškus patiekalus. Ar visko, ko reikia jiems pagaminti, randate Pyterbore, Anglijoje? Ar kažko specialaus tenka parsigabenti iš Lietuvos? Kitaip tariant, ar iš angliškų bulvių ir mėsos gaunasi tokie patys skanūs cepelinai?
– Išeina tie cepelinai, išeina ir Anglijoje (šypteli). Bulves perkame tik vienos rūšies – raudonas tokias. Labai tinka cepelinams. Iš Lietuvos vežame prieskonius, lietuviškus sūrius, grybus ir karkas. Mėsą vietoje taip pat perkame iš lietuvių, kurie ją gabena iš Lietuvos. Tiesiog yra tiekėjai, kurie tiekia tą mūsišką maistą.
– Kiek pastaruoju metu turėjote pasamdžiusi darbuotojų? Koks jų likimas prasidėjus karantinui? Tikriausiai girdėjote, kad Lietuvoje daugelis ėmėsi mažinti personalo apimtis.
– Trys virėjos ir keturios padavėjos. Aš viena – visa administracija (šypteli). Plius mano verslo partnerė. Visos lietuvės. Vietų restorane – 120 per du aukštus. Apsisukame. Antrą aukštą atidarome, kai savaitgaliais vyksta gyvos muzikos koncertai ar kai organizuojame kokį banketą. Vietiniai lietuviai pas mus ir gimtadienius, ir mergvakarius, ir vestuves švenčia.
– Moteriškas kolektyvas.
– Taip. Turėjome vieną padavėją vaikiną.
– Neištvėrė?
– (Nusijuokė). Apsiženijo ir išvažiavo į Lietuvą gyventi. Klausėte dėl darbuotojų likimo karantino metu. Tai nė vieno neatleidome. Valstybė žada mokėti jiems 80 proc. metinio vidutinio atlyginimo su sąlyga, kad priimsim visus atgal pasibaigus pandemijai. Tik nėra dar konkretaus plano, kaip tą popierizmą sutvarkyti. Laukiame balandžio pabaigos.
– Kiek procentų lietuviai sudaro visų jūsų klientų?
– Apie 90 proc. Taip pat ateina anglai. Užsuka jie labiau dienos metu pavalgyt. Lietuviai užsisako lietuviškus patiekalus, o britai renkasi steiką ar „Bernelių burgerį“. Musulmonai valgo viską, užsisako net gaspadoriaus rinkinį, į kurį įeina ir cepelinai, ir vėdarai, ir net karka. O, rodos, kiaulienos neturėtų valgyti. Kaip vertina užsieniečiai mūsų tradicinius patiekalus? Vienas anglas paragavo cepelinų ir šaltibarščių, kitą dieną jau atsivedė draugą anglą, trečią dieną apsilankė keturiese. Visi valgė cepelinus – įdomu jiems.
– Jūsų siūlomas meniu niekuo nesiskiria nuo „Bernelių užeigos“ meniu Lietuvoje?
– Viskas tas pats, tik pasirinkimo pas mus mažiau. Vaikiškas meniu skiriasi, nes vaikai čia jau kiek „suanglėję“, tai valgo visokius žuvies pirštelius ir „chiken nuggets“ (kepti vištienos gabalėliai – liet. k.). Populiariausi patiekalai, vis dėlto, – cepelinai ir karbonadas.
– Suskaičiavote, kiek porcijų per gerą pamainą cepelinų parduodate?
– Visokių dienų būna. Kartais kokį trečiadienį užplūsta, kad net visiems neužtenka, o kartais visai cepelinų nevalgo. Bet gal kokį 30 porcijų geriausią dieną parduodame. Daugiausiai klientų sulaukiame sekmadienio dieną – ne vienai lietuvių šeimai tapusi tradicija apsilankyti pas mus. Šeštadienio vakarais pilnas restoranas būna dėl gyvos muzikos. Koncertuoja lietuviai muzikantai. Labai artimai bendradarbiaujame su Pyterboro lietuvių bendruomene, visokias lietuviškas šventes švenčiame mūsų restorane. Šiaip niekas nežino, kiek Pyterbore gyvena lietuvių. Bendruomenės pirmininkė sakė, kad tų, kuriuos žino, – apie 10 tūkst., bet yra daug, kurių nežino, tie kurie atvažiuoja ir išvažiuoja. Šiaip mieste gyvena apie 160 tūkst. žmonių.
– Kiek skiriasi patiekalų kainos Lietuvoje ir Anglijoje? Pavyzdžiui, kiek kainuoja pas jus cepelinų porcija?
– Net nežinau, kiek Lietuvoje kainuoja. Pas mus cepelinai atsieina 6,5 svaro (Vilniuje veikiančioje „Bernelių užeigoje“ didžkukuliai kainuoja 5,2 euro – aut. past.). Nemanau, kad daug skiriasi: tik Lietuvoje viskas eurais, pas mus – svarais.
Norisi vis tiek tų cepelinų, juk lietuviai.
– Kiek konkurentų, tiekiančių lietuvišką maistą Pyterbore, turite?
– Yra „Kaimas“. Seniausia lietuviška maitinimo įstaiga, bet nelaikyčiau jų konkurentais, nes jie kitame miesto gale įsikūrę. Ir jie neturi gyvos muzikos. Konkuruojame tik dėl dienos pietų. Vienas lietuviškas atsidarė neseniai šalia, bet jie siūlo kitokį meniu, labiau orientuotą į anglus.
– Papasakokite, Vita, kaip restoranui sekėsi prieš prasidedant pandemijai?
– Prieš karantiną – neblogai, netgi sakyčiau, kad labai gerai. Kovo 20-oji buvo paskutinė diena, kai dirbome, nes kovo 21 dienos vakarą išėjo premjero įsakymas uždaryti visus restoranus. Mes užsidarėme dar dieną prieš įsakymą. Iki tol mums nieko neskelbė valdžia. Buvo užfiksuotos gal trys mirtys Anglijoje, kai pačios nusprendėme užsidaryti, o ir žmonės ėmė bijoti eiti į restoranus. Galvojame: kas čia vyksta? Tai kam jį atidarytą laikyti.
– Kaip reagavote į tai, kad teko užsidaryti? Galbūt ėmėtės maistą tiekti klientams į namus?
– Taip, žmonės vis klausė, ar gaminame. Norisi vis tiek tų cepelinų, juk lietuviai (šyptelėjo). Tai nusprendėme savaitgaliais pristatyti užsakymus į namus. Žmonės gali susimokėti pavedimu per banką. Nuo 14 iki 19 valandos dirbame. Bandėme užpraėjusį savaitgalį, kai tik užsidarėme, – neblogai sekėsi. Ne fontanai, bet vis šis tas: gal 10 užsakymų turėjome. Pati su draugu išvežiojau maistą – apsirengiau visą amuniciją ir vykau. O štai praeitą savaitgalį tarp žmonių kilo panika, nes liepė būti namuose, tai net nerizikavome.
Kai Lietuvoje prasidėjo karantinas, visi čia iš pradžių dar juokėsi, tyčiojosi, kol pasirodė, kad nėra ko juoktis. Visi išsigando, kai mus pačius uždarė į karantiną: kaip čia gyvensi, kas čia bus?
Kodėl darbo dieną nevežiojame? Pyterbore daug kas dirba žemės ūkyje, tai darbo metu niekas neužsisakinėja. Reikia sodinti daržoves, nes bus badas kitaip. Paliekame visiems šventę savaitgalį.
– O nestinga dar produktų Pyterbore? Teko girdėti, kad daug imigrantų išvyko į savo gimtines, kad trūksta darbo jėgos, ypač žemės ūkyje.
– Ne, netrūksta. Dirbu agentūroje, man reikia tiekti darbo jėgą, tai užtenka tų žmonių tikrai. Užsidarė daug kitų įmonių, daug žmonių atleido, tai ieškančių darbo šiuo metu netrūksta. Nejaučiu, kad Pyterbore būtų sumažėję lietuvių, kaip kalbama, kad daug emigrantų sugrįžo į Lietuvą. Tik mano kokie 7 darbuotojai prieš karantiną išvažiavo į Lietuvą atostogų ir dabar negali parvykti atgal, nors labai nori grįžti į darbą.
– Lietuvoje eiliniam piliečiui niekur neįmanoma įsigyti apsauginių kaukių, trūko kurį laiką ir dezinfekcinio skysčio. O kaip yra Pyterbore?
– Su kaukėmis išties buvo problemų. Radau, štai, vaistinėje, bet jau kaina nereali: viena kaukė – 1,5 svaro. Respiratorių užsisakiau internetu, bet vėluoja pristatymas. O dezinfekcinio skysčio turėjome nuo senų gerų laikų – virtuvėje jo pas mus netrūksta. Vaistinėje yra pirkti. Buteliukas, gal 100 miligramų, atsieina 7,5 svaro. 7,5 svaro!
Buvo momentas, kai vyravo panika, tad trūko parduotuvėse tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, mėsos, kiaušinių. Mąsčiau, Velykos ant nosies, o net kiaušinių nėra. Bet dabar ta panika praėjo, visko yra, visokių rūšių. Maisto prekių parduotuvėse, beje, nėra padėta jokių dezinfekcinių skysčių – savo nešuosi. Ne maisto prekių parduotuvės, kol dar dirbo, duodavo pasipurkšti to skysčio. Eilių prie parduotuvių taip pat nepastebėjau – įleidžia į vidų tik po 15 pirkėjų. Eilę mačiau tik kartą. Nuo 7 iki 8 ryto tik pensininkams leidžia apsipirkti, tai prieš 7-ias tie pensininkai su vežimėliais eilėje stovėjo.
– Sekate naujienas iš Lietuvos? Koks jums įspūdis susidaro: Lietuvoje labiau žmonės įsibauginę šio viruso? Juk Didžioji Britanija į pandemiją sureagavo gerokai pavėluotai.
– Sekėme, žinoma. Mūsų restorane buvo transliuojamos per televizorius lietuviškos programos. Anglijoje paniką sukelia tik socialiniai tinklai. Vienas per kitą rašo, nesuprasi, kur teisybė, kur ne. Kai šiaip žinias pažiūri, tai Britanijos premjeras Borisas Johnsonas pašneka ir viskas tuo ir baigiasi. Po to kiti, lietuviai, išpučia burbulą. Anglų gretose tos panikos nėra.
Aš dažnai turiu išeiti į miestą, pvz., į banką. Išeinu su kauke, pirštinėmis guminėmis, bet mieste pilna tų žmonių. Vaikšto atsipūtę, parkuose sėdi, nors negalima galima buriuotis, atstumų laikyti. Vienodai žmonėms šviečia. Labiau pastebiu vaikštančius imigrantus. Britai, ypač labiau pagyvenę, išveda tik šuniukus pavedžioti. Jei pamato ką iš priekio ateinant, pasitraukia per keletą metrų, palaukia, kol praeis. Atsargiai elgiasi. Mano dukrai – paskutiniai metai mokykloje. Tai sėdi namie, net egzaminus baigiamuosius panaikino. Gal pakeis kažką.
– Kaip vertinate Didžiosios Britanijos valdžios kovą su virusu?
– Nejaučiu, kad kažkas su kažkuo nesusitvarkytų. Pirmą savaitę visi sėdėjo namuose, bijojo nosį iškišti į lauką, o dabar jau skambina ir prašo duoti darbo greičiau. Kur jau duosi darbo, kai viskas uždaryta. Aš asmeniškai nė vieno nepažįstu, kas būtų užsikrėtęs virusu. Buvo darbuotojų iš mano agentūros, kurie nuvažiavo į darbą, pasijuto blogai, tai grįžo į namus. Niekas jiems nenustatė, korona ar ne. Bet kiek žinau, uždarė visą tą darbovietę, į kurią vienas tas darbuotojas su temperatūra buvo nuvykęs.
– Ar yra žinoma, kiek laiko Anglijoje bus restoranai uždaryti? Kaip ruošiatės išgyventi šį laikotarpį?
– Nieko neaišku. Žada duodi metams, atsižvelgiant į įmonių apyvartas, beprocentines paskolas, kad galėtume susimokėti komunalinius mokesčius, už nuomą. Tai reiškia, kad ilgam uždarymui reikia ruoštis. Atleido Anglijoje visas įmones 3 mėnesius nuo PVM mokėjimo. Jau gerai. Susitaupys. Nereiks maitinimo įstaigoms tris mėnesius mokėti ir mokesčio savivaldybei. Žmonės pasirašinėja peticiją, kad atidėtų gyventojams ir mokėjimus už komunalines paslaugas.
Visi restoranai stengiasi vežioti maistą į namus, tačiau patys klientai dar bijo tam išlaidauti, nes neaišku, kaip su pajamomis bus. Mes, štai, buvome orientuoti į lietuvius, bet dabar žadu dėti reklamas, skirtas britams. Žiūrėsiu, ar sulauksime iš jų užsakymų. Atliksime bandymą.
– Tokių minčių, kad uždaryti su visu restoraną, nekilo? Gal sau pasisakėte, kad jei, pavyzdžiui, karantinas tęsis iki liepos, užsidarysime.
– Neeeee. Man įdomu. Kai atsidarys, tai kai griebsim viską daryt iš naujo (nusijuokia). Reiks pastatyti verslą atgal ant kojų. Nuo karantino pabaigos, manau, turės praeiti keletą savaičių, kad žmonės išdrįstų užsukti į restoranus. Nes jei gaus iš valstybės tuos 80 proc. atlyginimo, norės išeiti kur.
