Klaidų, pasak verslininko, išvengti nepavyko, tačiau jos padėjo rasti teisingus sprendimus.
– Savo verslą kūrėte nuo nulio. Koks visgi buvo tas nulis, kaip atrodė pati pradžia?
– Buvo mamos palikimas – 1000 rublių, ir pats dar buvau iš visokių darbų apie tūkstantį susitaupęs. Taigi, kokius du tūkstančius rublių turėjau.
– Kokius tikslus tuomet sau kėlėte?
– Primityvius. Pragyventi. Prasimaitinti.
– Nujautėte, kad visa tai išaugs į didžiulį prekybos tinklą?
– Net 2000-aisiais negalėjau įsivaizduoti apie situaciją, kokioje esame dabar. Gal tik 2008 m. realiai pradėjo ryškėti vaizdas, kur atėjome.
– Kurie verslo kūrimo etapai Jums buvo sunkiausi: pradžia, augimas, plėtra? Gamybos įmonių kūrimas? O gal – šiandienos iššūkiai?
– Sakyčiau, viskas vyko bangomis. Aišku, pati pradžia nelengva, kai turi būti ir valytojas, ir krovėjas, ir pardavėjas – vienas asmuo visose pareigybėse. Buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Šiuo metu galbūt nėra fizinio sunkumo, bet psichologinis krūvis – nesulyginamas. Toks ir skirtumas.
1993 m. už nugaros nieko nebuvo, tai niekas ir nespaudė. Dabar už nugaros – daug. Kur nors kažkam ne taip suveikus tenka spręsti sudėtingas situacijas.
Vienas iš sunkesnių periodų buvo 1998-aisiais, Rusijos krizės metu. Tikrai sunkūs buvo 2008-2009 metai. Antrosios COVID-19 bangos pradžioje virusui ėmus neprognozuojamai plisti mūsų gamybos įmonėse, dvi-trys savaitės buvo labai sudėtingos. Nežinau, kaip tai prisiminsiu po 10 metų – kaip sunkesnį periodą, ar ne, nes tik istorija sudėlioja viską. Tačiau dabar tas mėnuo nežinomybės atrodo tikrai nelengvas.
Jeigu yra pasirašyta sutartis, atsiskaitymai vyksta kaip pagal laikrodį. Man asmeniškai tai labai svarbu ir viso šito reikalauju iš kitų.
– Kada ir kokie buvo esminiai lūžio taškai?
– Pirmos 5 parduotuvės. Paskui nemažas žingsnis į priekį, kai išaugome iki 30 parduotuvių. Vėliau plėtra vyko nuosekliai. Šiuo metu atidarinėjame 10 parduotuvių ir net nesijaučia. Net nevadinu to plėtra, tiesiog stabiliu darbu, kai visi žino, ką reikia daryti. Atsimenu, kaip atidarinėjome antrą parduotuvę – „Kometą“ Asanavičiūtės g. Tada per 3 paras padarėme remontą, aišku, prastą, šiais laikais net minties nekiltų taip daryti. Bet per tas 3 paras buvo sutvarkyta elektra, sustatyta įranga, sudėtos prekės ir atidaryta parduotuvė. Aišku, buvo likę visokių galų, kuriuos užbaiginėjome atsidarius parduotuvei. Bet realiai tas tris paras praktiškai iš parduotuvės neišėjome – skubėjom viską spėti padaryti, nes už kiekvieną parą reikėjo mokėti nuomą. Pinigų neturėjom, tad negalėjom tuščiai laikyti patalpų.
Labai atidžiai skaičiavome, pinigus inkasuodavome ir veždavome į banką po 2-3 kartus per dieną, kad kuo greičiau galėtume užsipirkti prekių, nes taip greičiau pinigus „apsuki“. Aišku, dabar to daryti nereikia, bet pradžioje buvo labai svarbu.
Stengdavomės pirkti tiesiogiai iš gamintojų, o jie, kol nesusimoki, nesukrauna prekių. Po kažkiek laiko įgavom pasitikėjimo.
Aš griežtai žiūrėjau, kad nepavėluotume nė vienos dienos. Partnerių akyse įgavom pasitikėjimo kaip įmonė, kuri negali apgauti. Jeigu yra pasirašyta sutartis, atsiskaitymai vyksta kaip pagal laikrodį. Man asmeniškai tai labai svarbu ir viso šito reikalauju iš kitų.
Šiandien protingesni esam, nes daug išbandę ir nudegę.
– Kas per 24 metus padėjo ir padeda suvaldyti sunkumus?
– Mano pagrindinis principas – įvykus kažkokiai problemai, turi ją išspręsti. Einamosios problemos egzistuoja, todėl visada reikia atsirinkti, kokio dydžio jos yra. Jeigu trukdo visiems, sprendi nedelsiant. Kartais būna neišsprendžiamų problemų, kurias tik laikas gali sušvelninti. Bet jeigu ji išsprendžiama, tu negali slėptis.
– Klysti žmogiška. Kokias klaidas darėte Jūs? Ar dabar darytumėte ką nors kitaip?
– Svarbiausia, kad sėkmių procentas būtų didesnis negu klaidų. O klaidos iš dalies irgi yra reikalingos – tam, kad prieitum prie teisingo sprendimo.
Ko nebūčiau daręs? Kai kurių sandorių. Nekurčiau verslo su partneriais, nes anksčiau ar vėliau užsidaro tokie verslai.
Kai esi jaunesnis, renkiesi rizikingesnius sandorius. Šiandien mūsų situacija stabili, tad mažiau rizikuojam. Tai jau yra patirtis.
Klaidos irgi yra reikalingos, kad pasimokęs iš jų rastum teisingą sprendimą.
Klaidos irgi yra reikalingos, kad pasimokęs iš jų rastum teisingą sprendimą.
– Renkatės mokytis iš savų ar iš kitų klaidų?
– Norėtųsi pasakyti, kad mokausi iš kitų, bet ir be savų klaidų neapsieinu. Negalėčiau pasigirti, kad iš svetimų klaidų labai smarkiai prisimokiau. Padaryta daug klaidų, dabar daug ko nebekartočiau.
– Kokia Jūsų dienotvarkė? Kada prasideda ir kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Šiandien kėliausi 4.30 val., nes važiavau į Šilalę. Standartinę dieną 7 val. ryto jau būnu parduotuvėje, o prieš 7.30 val. – biure. Iš darbo išeinu apie 16 val. Paskutinius dvejus metus 1,5 val. po darbų skiriu sportui. Paskui vakarieniauju, skaitau, žiūriu TV laidas.
Prieš karantiną šiek tiek daugiau – bent porą dienų per savaitę skirdavau kitiems Lietuvoje esantiems objektams – parduotuvėms, gamybos įmonėms. Ne pandemijos metu nemažai statėme naujos įrangos, kurią reikėjo prižiūrėti. Jeigu objektas toliau, reikia keltis bent 5 val. Kaip taisyklė, mėgstu būti vietoje prieš 8 val. ryto, ar tai būtų Klaipėda, ar Šilalė. Noriu anksčiau grįžti namo, nes esu rytinis paukštis.
– Sakoma, jei turi verslą, nebeturi laisvalaikio. Kaip Jums auginant didelį verslą sekėsi išlaikyti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?
– Pirmus 10 metų tikrai neturėjau jokių atostogų, turiu jų prikaupęs iki dabar. Tačiau dabar vakarais tikrai nesėdžiu ir nedirbu.
Mėgdavau išvažiuoti pailsėti. Dažnai važiuodavau į įvairias parodas, nes domina naujovės. Jei nematai, kas darosi pasaulyje, tikrai nieko ir nepadarysi.
– Nuolatinis verslininko palydovas – stresas. Kaip su juo tvarkotės Jūs?
– Anksčiau nebuvau aktyviai sportuojantis žmogus. Dabar stresą palieku sporto salėje pamynęs dviratį. Pripažįstu ir patvirtinu – sportas padeda susitvarkyti su stresu.
Mano tėtis net pats nesuprasdamas mane išmokė verslo.
– O verslumo gyslelė – ji paveldima ar įgyjama? Tas verslo jausmas, pojūtis?
– Manau, turi būti abu faktoriai. Tai ir paveldima, ir įgyjama. Būna ir kitokių atvejų. Tikriausiai yra tekę girdėti, kad tėvai dideli verslininkai, o vaikas ne prie verslo ir viskas. Manau, jei vaikas nuo mažens mato verslą ir yra mokomas savarankiškumo, didesnė tikimybė, kad turės tą verslo gyslelę. Bet negarantuotai.
– O jūs verslumą gavote „dovanų“?
– Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad mano tėtis net pats nesuprasdamas mane to išmokė. Šalia standartinių savo dirbamų darbų mes ūkyje augindavome daržoves ir gyvūnus, kuriuos paskui parduodavome. Pinigus tėtis išdalindavo visai šeimai pagal kiekvieno įdėtą darbą.
Mano tėčio požiūriu, parduoti buvo galima tai, ką esi pats sukūręs ar užauginęs. O perparduoti negalima. Tad kai pradėjau verslą, jis buvo nusistatęs prieš ir vadino tai „spekuliacija“. Tokia buvo sovietinių laikų mokykla.
– Uždirbti milijoną – daugelio svajonė. Ar pamenate tą pirmojo milijono jausmą? Koks jis buvo? Ką tada supratote?
– Pirmiausia, tai aš sąžiningai nežinau, kada tas milijonas buvo uždirbtas. Kartais žmonės turbūt klaidingai įsivaizduoja, kad milijonas ima ir įplaukia verslininkui į asmeninę sąskaitą. Turiu pasakyti, kad jis neįplaukia, tu net nežinai, kada jis yra ar nėra.
Viskas yra labai slidu: vieną dieną tu gali būti pažiba, o kitą dieną – jau bankrutavęs.
Teko matyti bankrutuojančias didžiules įmones, kai nebelieka nieko. Ir ta riba yra labai slidi. Tad verslininkams norėčiau pasakyti – visada stebėkite savo verslo pulsą. Kai tik jis prarandamas, kyla bankroto grėsmė.
– Kokias savo asmenines savybes išskirtumėte kaip svarbiausias siekiant sėkmės?
– Visada sakau, kad du pagrindiniai dalykai yra darbas ir verslinis protas. Be šitų dviejų dalykų verslą padaryti būtų sunku.
