Tačiau Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas daktaras Deimantas Jastramskis tinklalaidėje „Tavo balsas – Europa“ tvirtino, kad pasitikėjimo žiniasklaida klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač turint omenyje dabartinę jos fragmentaciją ir kanalų gausą.
„Žiniasklaidos laukas labai margas ir platus: yra kokybinė žiniasklaida, bulvarinė žiniasklaida, mišri žiniasklaida ir kt. Kai pradedi segmentuoti auditoriją, bendrasis pasitikėjimo rodiklis kyla“, – aiškino D.Jastramskis.
Esminį pasitikėjimo kreivės lūžį docentas mato įvykus prieš dvidešimt metų.
„Iki interneto eros žiniasklaidos laukas nebuvo toks fragmentuotas. Nuosmūkis įvyko per prezidento Rolando Pakso apkaltos proceso laikotarpį. Ši koreliacija nėra patvirtinta detaliais tyrimais, bet kadangi dalis žiniasklaidos įsivėlė į palaikymą, galima hipotezė, kad tai galėjo lemti auditorijos nepasitikėjimą bendrai žiniasklaida, nes nemaža dalis žmonių suvokia, kad vienaip ar kitaip žiniasklaida į politinius procesus įsitraukia kaip aktyvi veikėja“, – sako VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas.
Kalbėdamas apie užsienio šalių stebėjimus, D.Jastramskis išskiria kelias kategorijas. Šiaurės šalys įprastai pasitiki žiniasklaida labiausiai, prie jų galima pridėti Nyderlandus ir Šveicariją. Pietų Europoje situacija yra komplikuota, pavyzdžiui, Italijoje jau ilgą laiką televizija yra ypač tendencinga.
„Dar kita grupė valstybių – Vengrija, Lenkija – stipriai nukraujavo būtent per pastaruosius metus, ir tai sietina su valdančiąja politine jėga, jos retorika“, – aiškina D.Jastramskis.
Jis priduria, kad esminiu žiniasklaidos siekiu turėtų išlikti tiesos paieškos. Visgi tai ne visada yra lengvas procesas, nes žiniasklaida atsistoja prieš dilemą, ar sekti savo priederme bei išklausyti abi puses, ar a priori žinant, kad viena iš pusių meluoja, neleisti auditorijai jos išgirsti.
„Kiekviena redakcija turi turėti savo gaires ir atsakyti į klausimą, kaip jie elgiasi tokioje situacijoje. Tai nėra naujas dalykas, tiesiog šiuo metu suaštrėjęs nuostatos klausimas. Kokiu būdu bandome įgyvendinti objektyvumą, kiek galima jo siekti. Tai vėlgi yra idealas ir dažnai sunkiai įgyvendinamas“, – pastebėjimais dalijosi docentas.
Jis akcentuoja, kad Europos Sąjungos pastangos pagerinti žiniasklaidos situaciją, priimant Žiniasklaidos laisvės aktą, yra neabejotinai sveikintinos.
„Tai labai gera Europos Sąjungos intencija. Ji kyla iš rūpesčio, kad iš tikrųjų situacija daugelyje šalių negerėja arba netgi blogėja. Kitas aspektas – harmonizavimo elementas tarp šalių, kai reikia priimti sprendimus ir juos reguliuoti. Tai aktualu organizacijoms, kurios dirba keliose šalyse ir jose teisėkūra skiriasi. Be to, yra ir grynai ekonominis požiūris, kad vienaip ar kitaip tą sektorių stiprinti reikia ir kad galbūt reikia atidžiau analizuoti žiniasklaidos koncentraciją. Kas yra turbūt vienas iš tokių svarbiausių dalykų akte, kad būtų nustatytos skaidrios ir aiškios valstybės institucijų veikimo taisyklės“, – mintimis apie ES Žiniasklaidos laisvės aktą dalijosi pašnekovas.
Tiesa, D.Jastramskis priduria, kad nors žiniasklaidos erdvė kinta, skaidosi, vyksta fragmentacija, esminiai jos darbo principai ir misija nepasikeitė. Pagrindiniu uždaviniu žiniasklaidos darbuotojams išlieka profesionalumo laikymasis.
Daugiau D Jastramskio įžvalgų apie žiniasklaidos darbą bei jos vertinimą galite išgirsti tinklalaidėje „Tavo balsas – Europa“.
