Prakalbus apie žiniasklaidos atsakomybę, dr. Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas ir mokslo darbuotojas, pabrėžė, kad laisvoje šalyje žurnalistai turi surasti aristotelišką aukso vidurį ir galvoti apie skleidžiamos žinios pasekmes.
Rolandas Barysas, dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius, antrindamas ir papildydamas mokslininką, teigė, kad, „kai kalbi apie laisvę, atsiranda ir antroji monetos pusė – atsakomybės tema“. R.Baryso nuomone, „Lietuvoje yra nemažai žurnalistų, kurie nekelia sau atsakomybės, žurnalisto santykio su visuomene ir jo vaidmens klausimų“. Anot jo, tai tapę antraeilės svarbos dalykais, tačiau juos privalu sugrąžinti į dėmesio centrą ir daugiau kalbėti apie atsakomybę bei profesijos pareigos jausmą.
Pagrindinė problema – žiniasklaidos mažėjimas
„Lietuvoje dingsta žiniasklaida, o mes, kaip visuomenė, po truputėlį skurstame“, – savo mintimis apie žurnalistikos mažėjimą Lietuvoje toliau dalinosi R.Barysas. Jam antrino ir kitas diskusijos dalyvis – Vladimiras Laučius, LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius ir politologas. Jis teigė, kad Lietuvoje žiniasklaidos mažėja, nes jos rinka gerokai traukiasi, o tai atsispindi žiniasklaidos turinyje ir kokybėje.
Tiriamosios žurnalistikos žurnalistas, publicistas Dovydas Pancerovas pritarė kolegoms ir pabrėžė, kad Lietuvoje yra daug jaunų, šviesių žmonių, žurnalistikos studentų, kuriems vietos rinkoje gali tiesiog neatsirasti dėl mažėjančios paklausos kokybiškam turiniui.
Kai yra daug nuomonių, idėjų ir intensyvi kaita tarp jų, mums yra įdomu gyventi, keistis tomis idėjomis, o tai keičia ir mus pačius.
D.Pancerovas, ieškodamas skurstančio žiniasklaidos turinio ir kokybės priežasčių, atsigręžė į praeitį. Anot jo, Lietuvoje žurnalistika neturi tradicijos. Tai lemia, jog šiandien žurnalistai neturi tvirto pagrindo, bando kopijuoti Vakarų tradicijas, sekti naujausiomis madomis.
R.Barysas tęsė aptardamas Lietuvos atgimimo ir išsilaisvinimo laikotarpį žiniasklaidoje: „Visuomenėje vyko intensyvi nuomonių apykaita, buvo leista daug leidinių ir jie visi buvo skaitomi. Kai yra daug nuomonių, idėjų ir intensyvi kaita tarp jų, mums yra įdomu gyventi, keistis tomis idėjomis, o tai keičia ir mus pačius. O kai aplinka skurdi, iškyla didelė rizika, kad mes skurstame todėl, kad keli rinkos dalyviai nesugeba išgeneruoti idėjų ir jų gilumo – pati mūsų didžiausia problema, kad yra mažai žiniasklaidos ir ji labai matoma.“
Turinys ir kokybė. Ar žiniasklaida gali būti objektyvi?
Visuomenė vis dažniau išreiškia nepasitenkinimą žurnalistų darbu, dažnai teigiama, kad tam tikri portalai yra priklausomi nuo savo akcininkų, straipsniai yra nuperkami, o žurnalistai šališki.
„Didžiausias iššūkis ir pavojus yra ne tik rašyti apie ir tirti galinguosius, bet ir pasinaudoti savo, kaip žiniasklaidos, galia užduodant klausimus tam tikromis temomis ir iškeliant tam tikras problemas“, – įžvalgomis apie žiniasklaidos skaidrumo būtinybę ir žurnalistų atsiribojimą nuo verslo dalijosi N.Maliukevičius.
R.Barysas, paklaustas apie sugebėjimą balansuoti tarp verslo interesų ir skaidrumo, pateikė aiškią poziciją: tradicinės žurnalisto vertybės privalo išlikti pamatiniu, nekintamu darbo principu, padedančiu išlaikyti skaidrų turinį. Jis teigė, kad žurnalisto darbas yra informuoti nenuslepiant jokių detalių.
Tačiau kalbant apie žurnalistikos nepriklausomybę, pašnekovų nuomonės išsiskyrė. V.Laučius teigė, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės turinys gali priklausyti nuo jos akcininkų: „Turi daryti, ką jie liepia. Nėra jokios baisios problemos, kai akcininkai pasako, kad tam tikra tema bus tabu. Galbūt tam tikram koncernui nepalankią informaciją skaitytojas sužinos iš kitų žiniasklaidos priemonių.“
Nėra jokios baisios problemos, kai akcininkai pasako, kad tam tikra tema bus tabu, – mano V.Laučius.
D.Pancerovas šias dvi puses papildė, siūlydamas sprendimą: „Svarbiausia, jog žiniasklaidos priemonė deklaruotų savo interesus. Galėtų būti žymima, kada straipsniai yra užsakyti. Nešališkumas nėra tas pats, kas objektyvumas. Žurnalistas privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką jis rašo.“
Narciziškas pripažinimo siekimas
Kalbėdamas apie kokybišką žurnalistikos turinį, R.Barysas akcentavo šiandieninę paspaudimų („clickbait“) technologiją: „Mes intuityviai norime, kad kas nors paspaustų. Paspaudimas – tai pripažinimas, vedantis link pataikavimo visuomenei. Kai sulauki paspaudimų, susidaro įspūdis, kad visi galvoja taip, kaip tu, ir tavo nuomonė skatina kitus galvoti taip pat, vadinasi – turi pritarimą. Žurnalistui tai yra pavojinga, nes parodo klaidingą aplinkos vaizdą.“
Šią paspaudimų technologiją D.Pancerovas prilygino narcisizmui ir savicenzūrai: „Tiesiog tu, kaip žurnalistas, nekalbi apie tai, kas nepopuliaru visuomenėje ir kas nepatiks auditorijai.“
Kalbant apie skaidrumą, R.Barysas užsiminė apie vieną svarbiausių diskusijos elementų – visuomenės atsakomybę. Žurnalistas aiškiai išdėstė savo nuomonę: „Visuomenėje tai tapo įprasta – ką parašė žurnalistas, tai yra tiesa. Tačiau piliečio pareiga yra ieškoti teisybės. Visuomenė turi kritiškai vertinti šaltinius. Patys turime priimti sprendimą.“
Galia – visuomenės rankose
Moderatoriui Linui Sabaliauskui, verslo teisės advokatų kontoros „TRINITI“ vadovaujančiajam partneriui, priminus Seimo narių siūlymus riboti neigiamo turinio žiniasklaidoje kiekį, tarp diskusijos dalyvių kilo nepasitenkinimas. Toks pasiūlymas buvo prilygintas cenzūrai, kurios laisvoje, demokratinėje visuomenėje negali būti. Tačiau didelis neigiamų žinių kiekis žiniasklaidoje vis tiek egzistuoja, o tai lemia didelį visuomenės nepasitenkinimą.
Neigiama informacija yra paklausi.
Anot N.Maliukevičiaus, žiniasklaidos turinį reguliuoja pati visuomenė: „Neigiama informacija yra paklausi. Nėra taip, kad žurnalistai neigiama informacija visuomenę bombarduoja. Žiniasklaida turi pritraukti auditorijos dėmesį, sukelti pirmą šoką, iš kurio rasis pirmas „clickas“ (paspaudimas), ir tik tada gali išdėlioti tam tikrą žinutę.“
Tačiau R.Barysas pateikė alternatyvų pavyzdį, kad geros žinios skaitomos taip pat, kaip ir blogos: „Didžiuojuosi, kad mes („Verslo žinios“) sugebėjome įtikinti, kad rimtas turinys, nebūtinai turintis daug negatyvo, gali išsilaikyti. Mes sugebėjome būti pelningi. Ir man tai yra geriausias pavyzdys, kad kriminalai nebūtinai turi būti pirmųjų puslapių varomoji jėga.“
D.Pancerovas taip pat akcentavo auditorijos svarbą turinio vertinime ir diktavime: „Žiniasklaidos reguliaciją vykdo ne valstybė, o pati visuomenė.“ Anot D. Pancerovo, Lietuvoje skaitytojai turėtų atidžiau rinktis šaltinius ir kritiškiau vertinti pateikiamą informaciją.
V.Laučius pripažino, kad visuomenė yra pamiršusi savo vaidmenį ir atsakomybę: „Žmonės yra nelinkę pripažinti, kad visos kalbos ir naujienos yra eskaluojamos jų pastangomis. Dalykai rodomi tokie, kokie jie yra, ir kokie jie yra matomi visuomenėje“.
Žmonės yra nelinkę pripažinti, kad visos kalbos ir naujienos yra eskaluojamos jų pastangomis.
Kad pabrėžtų visuomenės vaidmenį demokratinėje visuomenėje, LRT.lt redaktorius pacitavo XIX a. prancūzų politiko A. de Tokvilio žodžius: „Aristokratiniuose režimuose galią turi aristokratija, karaliai, dvasininkija, o demokratiniuose režimuose galia priklauso viešai – visuomenės – nuomonei.“
V.Laučius pratęsė: „Būtent visuomenės nuomonė, o ne valdžios ar žiniasklaidos, yra didžiausia galia liberaliose, demokratinėse valstybėse, kuriose mes šiandien gyvename. Tačiau ir žiniasklaida, ir verslas, ir politikai mėgina ta visuomenės nuomone manipuliuoti. Iškyla klausimas, kam pavyks palenkti įvykius savo norima linkme.“
Sprendimai
Įvardijus problemas ir iššūkius, diskusijos dalyviai pažėrė ir galimų sprendimų. Vienbalsiai nutarta, kad svarbiausias vaidmuo tenka visuomenei, o auditoriją reikia šviesti bei mokyti žurnalistikos raštingumo jau mokyklose.
Tam, kad būtų ruošiama kritiškai mąstanti visuomenė, D.Pancerovas siūlė pradėti nuo visiškai paprastų dalykų: „Pradžiai užtektų to, kad istorijos pamoka turėtų bent kelis vadovėlius ir mokiniai galėtų rinktis iš kelių šaltinių ir mokėtų kritiškai juos vertinti.“
Pradžiai užtektų to, kad istorijos pamoka turėtų bent kelis vadovėlius ir mokiniai galėtų rinktis iš kelių šaltinių ir mokėtų kritiškai juos vertinti.
V.Laučius iškėlė esminį uždavinį Lietuvos valdantiesiems – sukurti socialinį ir politinį kontekstą, kuris sudarytų sąlygas augti ir gausėti išsilavinusiai visuomenės daliai, kuri galėtų skatinti kokybišką žurnalistiką ir būtų jai gera atrama.
R.Barysas iškėlė sąžinės aspektą: „Manau, kad svarbus dalykas yra prisiminti sąžinę ir elgtis sąžiningai, nes ji neturi kitų definicijų. Pradėkime skatinti vieni kitus būti sąžiningais, palaikykime tuos, kurie yra sąžiningi ir rodykime nepakantumą tiems, kurie gudrauja ir bando apgauti mus. Tokiu būdu po truputį priversime ir žurnalistus būti sąžiningais, ir patys tapsime tokie, nes matysime, kad visuomenėje nesąžiningumas netoleruojamas. Ir tada mums išeis viskas žymiai geriau.“
Užbaigiant diskusiją, D.Pancerovas paragino kiekvienam asmeniškai pagalvoti, ar jis, kaip skaitytojas, būtų pasiruošęs kiekvieną mėnesį skirti tam tikrą sumą dėl kokybiškesnio žiniasklaidos turinio bei žiniasklaidos nepriklausomumo.
Diskusiją organizavo tarptautinių profesionalų tinklas „GLL | Global Lithuanian Leaders“ ir verslo teisės advokatų kontora „TRINITI“.
