Keliauti į Daniją Jogailą (vardas pakeistas), kaip ir kone kiekvieną Lietuvos emigrantą, paskatino noras greitai užsidirbti. Atvykti į audinių fermą jam pasiūlė keletą metų joje jau dirbantis pažįstamas. Kailių verslas šioje šalyje – itin išvystytas, o pelnas siekia šešiaženkles sumas. Danijoje priskaičiuojama apie 2500 audinių fermų.
Perka 5000 audinių – išaugina 25 000
Lapkritis – audinių žudymo ir kailių ruošimo sezonas. Trunka jis apie mėnesį, todėl tam metui prireikia papildomų darbuotojų. Ne sezono metu dirba 3 žmonės, lapkritį – 11.
„Ferma, kurioje aš buvau – veikia jau dešimtmetį. Ją valdo danas, perėmęs verslą iš savo tėčio, kuris viską pradėjo nuo dvidešimties audinių laikymo“, – istoriją ėmė pasakoti Jogaila.
Danijoje priskaičiuojama apie 2500 audinių fermų.
Kailių verslas – metus trunkantis ciklinis procesas. Pavasario pradžioje nuperkama apie 5000 audinių. 4000 iš jų – patelės. Vieno žvėrelio, anot Jogailos, kaina – 30-60 eurų. Po apvaisinimo patinėliai nužudomi, nes jų neapsimoka šerti, o kailiai užšaldomi iki lapkričio.
„Apvaisintos patelės atsiveda apie 20 000 palikuonių. Audinei užaugti pakanka pusmečio, tačiau papildomus tris mėnesius jos dar laikomos tam, kad priaugtų svorio, kad kailis būtų didesnis. Auginamos audinės 70x30x45 centimetrų išmatavimų narvuose po dvi. 9 mėnesius 24 000 žvėrelių šeriami žuvies, vištienos, grūdų bei vitaminų mišiniu, skiepijami. Darbą atlieka trys nuolatiniai fermos darbuotojai. Lapkritį prasideda žudymo metas“, – audinių auginimo subtilybes papasakojo Jogaila.
Žudo dujų dėžėse
Šiemet sezono metu fermoje plušėjo po vieną daną ir olandą bei aštuoni lietuviai. Daugeliui žmonių kailių verslas – žiauri žvėrelių žudymo mašina. Darbas – ne iš maloniųjų. Tačiau Jogaila prie to pripratęs – vaikinas dažnai lankosi medžioklėse.
„Fermose daug kas atliekama automatizuotai. Audinės gaudomos pirštinėmis, nes kitaip gali pirštus nukąsti, ir dedamos į užkurtą benzininį aparatą-dėžę, kur, įkvėpusios dujų, tiesiog užmiega. Niekas jų nekankina. Tai – 40 sekundžių reikalas. Net ir dujos filtruojamos, kad kailiukai nepasmirstų. Iš viso per dieną du gaudytojai užmigdo apie 1500 audinių“, – proceso pradžią nupasakojo Jogaila.
Iš viso per dieną du gaudytojai užmigdo apie 1500 audinių.
Vėliau audinių kūnai 10-15 minučių dedami į būgną su pjuvenomis, – kad išsivalytų kailiukas. Iš būgno jie patenka ant konvejerio ir yra išskirstomi ant lentynų: patelės atskiriamos nuo patinėlių. Tuomet specialiu aparatu nuluptas kailis sudedamas į dėžes ir paruošiamas nuriebalinimui.
„Dirbau prie automato. Reikdavo užmauti kailį ant smaigalio ir specialūs peiliai atlikdavo nuriebalinimą. Tuomet dėdavau kailius 8 minutėms į būgną su pjuvenomis. Po to išversdavau juos ir vėl dėdavau į būgną su pjuvenomis bei krakmolu. Jame 100-to patelių arba 66-ių patinų kailiai sukdavosi 24 minutes. Krakmolas reikalingas, kad kailis švelnesnis būtų“, – savo darbą apibūdino vaikinas.
Pasak jo, būtent nuriebalinimo procese gresia kailio apgadinimo tikimybė. Jei kailyje yra skylė (audinės viena kitą apkandžioja narvuose), peiliai jį sudrasko. Iš pradžių Jogaila kasdien išmesdavo po 10-15 kailių su defektais. Paskutinę darbo Danijoje savaitę sugadindavo tik po 2-3 perdien.
Savininkas pats pluša fermoje
Paskutinis kailių apdorojimo etapas – džiovinimas. Matuodamas specialiu lazeriniu aparatu fermos savininkas nustato, kiek galima tempti audinės kailį. Išsitempia jis apie 1,5 metro. Apačioje uždedama plėvelė, kad kailis nebeslystų – liktų išsitempęs. Tuomet jie džiovinami parą. Kadangi džiovinimo aparatų neužtenka, didžioji dalis – apie 1000 per dieną apdorotų kailių keliauja į šaldiklius. Galiausiai belieka juos sumauti ant kabyklų.
„Galutinį darbą atlikdavo pats šeimininkas. Jis fermoje pasirodydavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Padėdavo dirbti ir šeimininko vaikai, pasikvietę net savo draugus. Tikras šeimos verslas. Darbdavys puikiai išmano įrangą. Jei kuris aparatas imdavo strigti, jis, būdamas kitoje patalpoje, girdėdavo, kad mašina blogai veikia“, – tai, kad fermos savininkas nesibodi darbo, patikino Jogaila.
Paruoštus kailius, anot pašnekovo, apžiūrėti atvyksta specialistai iš Kopenhagos. Jie pasako, kokią rūšį suruošti. Darbininkai atrenka ir sudeda visus, pavyzdžiui, baltus kailius, į dėžes, kurios išvežamos sunkvežimiais.
„Iš visų Danijos fermų gruodį-sausį kailiai suvežami į sostinę – į aukcioną. Kiekvienas kailis turi brūkšninį kodą. Pinigai fermeriui išmokami tik tuomet, kai parduodami visi kokios nors spalvos jo pasiūlyti kailiai. Didžiausios supirkėjos – Rusija ir Kinija“, – teigė Jogaila.
Savininkas fermoje pasirodydavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Padėdavo dirbti ir jo vaikai, pasikvietę net savo draugus.
Kainą nulemia kailio ilgis, spalva bei kokybė – nutriušęs ar ne. Populiariausia – perlo spalva.
„Pardavimo kainų nežinau. Tačiau, kaip teigė kolega, prieš kelis metus mūsų darbdavys per sezoną užsidirbo 2 mln. eurų“, – pelno dydį įvardijo lietuvis.
Kartu su kailių pardavimu vyksta ir varžytuvės tarp fermerių. Jie atsirenka geriausius kailius, kuriuos darbininkai specialiai iššukuoja, paruošia ir pateikia konkursui. Jogailos šeimininkas pernai iš 24 trofėjų laimėjo 21. Varžėsi apie 40 aplinkinių audinių fermų.
Ryte vaišina pusryčiais, po darbo – alumi
Išvežus kailius, fermoje pasilieka tik nuolatiniai darbuotojai, kurie išvalo narvus. Vasarį-kovą viskas vėl prasideda iš naujo.
„Dirbau be poilsio dienų – 7 dienas per savaitę, nors pasiimti laisvadienį leidžiama. Arti po 14 valandų buvo sunku. Tikinau save, jog tai – tik 3 savaitės. O ir darbo sąlygos – geros. Pradėję darbuotis 6-tą ryto, jau 9 valandą sulaukdavome pirmos apmokamos 30 minučių pertraukėlės.
Šeimininkas suruošdavo pusryčių stalą. Kasdien rasdavome bandelių, sviesto, sūrio, uogienės, gėrimų, sausainių, saldainių. Galėdavome užkąsti kada panorėję. Vidurdienį prasidėdavo antroji pusvalandžio trukmės pertraukėlė. Baigus dirbti, fermos savininkas vaišindavo alumi“, – atokvėpio sąlygas atskleidė Jogaila.
Kiekvienas darbininkas pats užsirašo išdirbtą valandų skaičių. Pasitikima. Tačiau patalpos stebimos kameromis.
Baigus dirbti, fermos savininkas vaišindavo alumi.
„Darbas audinių fermoje laikomas prastu. Tačiau grįžti žadu ir kitą sezoną. Nuolatiniu darbuotoju būti neapsimoka. Danijoje galioja progresiniai mokesčiai, kurie auga kasmet. Iš pradžių moki 8 proc., po 4 metų – jau 37 proc. Dėl to darbdaviai yra priversti kelti ir algą“, – patikino prieš tai 7 metus Airijoje dirbęs Jogaila.
240 valandų – 3400 eurų
Išdirbęs fermoje 240 valandų, Jogaila užsidirbo apie 3400 eurų. Visiems lietuviams buvo mokama už valandas, išskiriami tik kailių lupikai – olandas ir danas. Jiems alga buvo atseikėjama už apdirbtą kailio vienetą. Jogaila įsitikinęs, kad vietiniai fermose uždirba daugiau už imigrantus. Paklaustas, ar aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančioje Danijoje nesunku buvo išsilaikyti ir dar sutaupyti, lietuvis tik šyptelėjo.
„Kartą kolegas pavaišinau kavinėje. Už tris desertus ir kavą sumokėjau 35 eurus. Maitinimo įstaigose brangu. Kartais parduotuvėse nusipirkdavau grūdėtos varškės ar lazanijos. Varškė atsieidavo 0,76 euro centų, lazanija – 3,65 euro. Tai įkandama“, – patikino Jogaila.
Kartu su kitais darbuotojais vaikinas gyveno šeimininko pusbrolio išnuomotame name, nuo darbo vietos nutolusiame keletą kilometrų. Kambariuose gyveno po du, už 3-jų savaičių nuomą paklojo 300 eurų. Paklaustas, kuo įsiminė Danija, Jogaila pasidžiaugė, jog danai puikiai kalba angliškai.
„Be to, apsilankymas baseine visai dienai tekainuoja 6 eurus“, – dar vieną smagią smulkmeną įvardijo jis.
Laisvu metu, nors jo turėjo itin mažai, Jogaila nuvyko apžiūrėti 60 km nuo namų nutolusios pakrantės, kurioje susijungia Baltijos ir Šiaurės jūros. Sužavėjo lietuvį ir uolose Hitlerio įkurti vokiečių bunkeriai bei pabūklai, nukreipti į Baltijos jūrą – Švedijos link.
