Pažasčių uostytojai
„Mano įprastas rytas atrodo taip: ateinu į darbą ir pradedu vertinti natūralų pakviestų žmonių kvapą“, – pasakoja vyresnioji britų korporacijos „Unilever“ kvapų ekspertė Sharon Pugh. Ji uosto kitų žmonių pažastis ir užrašinėja savo įspūdžius.
Kaip ir kiekvienoje profesijoje, „uostytojai“ turi savo žargoną. Pasak jų, žmonės kvepia kaip „pelėsinis sūris“, „actas“ ar „šlapias skuduras“.
Tai tik pirmoji stadija. Po to tiriamus žmones prausia su bekvapiu muilu, ištepa testuojamu kompanijos „Unilever“ kosmetiniu produktu ir Sh.Pugh su bendradarbiais vėl uosto jų pažastis, kad išsiaiškintų efektą. Testas pakartojamas po kelių valandų, nes reikia ištirti produkto poveikį per visą dieną.
Nemalonūs kvapai Sh.Pugh seniai nebeerzina. „Vienintelis trūkumas tas, kad aš negaliu nuo to atsijungti, – sako ji. – Kur eičiau, visur jaučiu žmonių kvapą.“
Parlamento mimai
Indijos sostinėje Delyje vaikštinėja tūkstančiai makakų. Jos jaučiasi kaip namuose: važinėja metro, įsibrauna į butus, atiminėja maistą iš praeivių ir visiškai negerbia valdžios atstovų. Pasitaikius progai, makakos prasmunka ir į premjero kabinetą, šlaistosi po gynybos ministeriją, braunasi į parlamentą.
Ilgą laiką šią problemą indai spręsdavo panaudodami šiaurinius pilkuosius langūrus, kitaip dar žinomus kaip hulmanai – nedideles juodasnukes beždžiones, kurios nesutaria su makakomis. Iki 2014-ųjų hulmanai neleisdavo įžūliems primatams šeimininkauti parlamento komplekse, bet kai teismas, spaudžiamas gyvūnų teisių gynėjų, uždraudė laikyti hulmanus nelaisvėje, viskas prasidėjo iš naujo. Parlamento apsauga be hulmanų pagalbos nesugebėjo susidoroti su įsisiautėjusiomis makakomis.
Tada kažkam į galvą šovė originali idėja: parlamento apsaugai buvo pasamdyta 40 mimų, aprengtų ir išdažytų kaip langūrai. Jie meistriškai mėgdžioja beždžiones: labai panašiai šūkauja, vaikščioja ant keturių kojų, slapstosi už medžių. Idėja pasiteisino: makakos stengiasi laikytis kuo toliau nuo mimų.
Japonijos elektrikai
Japonijoje turistų dėmesį patraukia elektros laidai, kurie dešimtimis sluoksnių driekiasi virš miestų gatvių. Daugelyje pasaulio šalių kabelius šiais laikais stengiamasi tiesti po žeme, tačiau japonai ir toliau atkakliai kabina juos ant stulpų. Norint pašalinti menkiausią gedimą, Tokijo elektrikams tenka išpainioti šimtus elektros linijų.
Net turint galvoje tai, kad po žemės drebėjimo kaskart kyla neišvengiamų sunkumų norint atkurti elektros tiekimą, Japonijos sostinėje tik septyni procentai centrinių kvartalų turi požeminius elektros kabelius. Osakoje procentas dar menkesnis, o artimiausiu metu situacija nepagerės, nes tokį kiekį kabelių vienu metu sugrūsti po žeme per brangu net tokiai turtingai šaliai.
Kačių maisto degustatorius
Didžiosios Britanijos parduotuvių tinklo „Marks and Spencer“ darbuotojas Simonas Allisonas gamina maistą naminiams gyvūnams. 2006-aisiais jis pirmą kartą paragavo vieno iš kompanijos produktų – kačių ėdalo iš kalakutienos ir spanguolių, ir nuo to laiko taip išlavino savo skonio receptorius, kad apie kačių ir šunų konservus kalba kaip prabangaus restorano virtuvės šefas.
S.Ellisonas prisipažino, kad labiausiai jam patinka pašaras iš organinio viščiuko su daržovėmis. „Jo skonis kaip vištos su aštriomis širdelių ir kepenėlių natomis. Po to jūs pajuntate žaliuosius žirnelius, kartais atmieštus saldžiomis morkų natomis“, – su pasitenkinimu pasakoja S.Ellisonas apie savo potyrius.
Neįprastam darbui reikia ir neįprastų sugebėjimų. S.Ellisonas išmoko atskirti skonius ir kvapus, kurie eiliniam žmogui sukelia pasibjaurėjimą. „Aš ištreniravau savo skonio receptorius, kad pastebėčiau ingredientus, kurie neleistini mūsų receptuose, – sako jis. – Pavyzdžiui, žarnos. Naminių gyvūnų savininkai blogai reaguoja į žarnų kvapą.“
Falo imitatorių fabriko darbuotojai
Prieš kelerius metus „Buzzfeed“ korespondentė Natasha Vargas-Cooper apsilankė viename iš didžiausių sekso žaislų fabrikų Jungtinėse Valstijose. Prieš jos akis atsivėrė gigantiški cechai, kuriuose dirba šimtai Lotynų Amerikos kilmės moterų, paslėpusių savo plaukus po tinkleliais ir pasikabinusių katalikiškus kryželius po kaklais.
Jos įprastiniais judesiais pila išlydytą medžiagą į varines formas, aušina gaminius vandenyje, o po to spalvina juos dažais.
Per šių moterų rankas kasdien pereina 15 tūkstančių guminių falų. N.Vargas-Cooper įtaria, kad daugelis jų slepia nuo savo pažįstamų ir artimųjų, kur dirba.
Indijos kanalizacijos valytojai
Du kartus per metus, prieš liūčių sezoną ir po jo pabaigos, į Indijos miestų kanalizaciją leidžiasi jos valytojai. Jie neturi apsauginių rūbų ir specialių instrumentų. Jų arsenale – tik šepečiai ir šluotos. Beveik visi jie priklauso niekinamai neliečiamųjų kastai ir negali rasti jokio kito darbo.
Dėl menko maždaug 5 dolerių dienos uždarbio jie pasineria iki kaklo į nuotekas, renka atliekas plikomis rankomis, rizikuodami savo gyvybe. Kanalizacijos valytojo darbo diena prasideda auštant ir tęsiasi mažiausiai dvylika valandų.
„Mums nelieka nieko kito, kaip tik toliau dirbti šitą darbą. Mes neturime kito pasirinkimo“, – leidiniui „Los Angeles Times“ sakė valytoju Mumbajuje dirbantis Dharamani Kale.
Kasmet šimtai kanalizacijos valytojų uždūsta po žeme, žūva nuo traumų ir nuodingųjų dujų. Prieš kelerius metus Indijoje buvo uždraustas kanalizacijos valymas rankomis, tačiau niekas nekontroliuoja, kaip laikomasi įstatymo: žemesnės kastos gerovė nieko nejaudina.
