– 2017 m. teritorinėse darbo biržose įsiregistravo 252 tūkst. darbo neturinčių asmenų. Tuo metu darbdaviai registravo 222 tūkst. laisvų darbo vietų. Iš kur atsiranda bedarbių, kai darbo skelbimų gausu?
– Iš tikrųjų bedarbių atsiranda daugiausia dėl registruojamų darbo vietų. Praeitais metais stebėjome tendenciją, kad daugiau negu 50 proc. visų registruojamų darbo vietų yra skirtos būtent kvalifikuotiems darbuotojams. Jiems keliami gana aukšti reikalavimai.
Su tais žmonėmis, kurie registruojasi pas mus, yra šiek tiek kitokia situacija. Nemaža dalis tų žmonių yra nekvalifikuoti. Dėl to atsiranda tie bedarbiai, kuriems mes realiai neturime pasiūlyti darbo vietos. Dėl to yra tam tikros priemonės, kurias Darbo birža turi ir gali pasiūlyti, kaip tiems žmonėms persikvalifikuoti, įgyti kvalifikaciją, kad tas darbo vietas užimtų.
– Jūsų praėjusių metų ataskaitoje parašyta, kad 2017 m. įregistruotų bedarbių struktūroje pagal paskutinės darbovietės profesijų grupes daugiau kaip 46 proc. (beveik pusė) sudarė kvalifikuoti darbininkai ir paslaugų darbuotojai. Kaip tik tai, ko labiausiai ir stinga darbo rinkoje.
– Jūs labai gerai pastebėjote, kad kvalifikuoti yra 46 proc. Daugiau kaip 50 proc. yra nekvalifikuoti. Tie, kuriems galime pasiūlyti darbo vietą, būtent ir yra tie kvalifikuoti, kurie ateina pas mus. Su visais kitais dėliojamės individualų užimtumo planą, kad jis per kažkiek laiko įgytų reikalingą kvalifikaciją, kuri tam darbdaviui būtų tinkama ir reikalinga. [...] Taip pat kyla nesuderinamumo iššūkis – vieniems kvalifikuotų statybininkų reikia Vilniuje, o galbūt tą kvalifikaciją turintys asmenys yra kažkur Klaipėdoje ar kažkur kitur.
– Tai bedarbiai netolygiai pasiskirsto regionuose ir miestuose?
– Nėra taip tolygiai. Miestuose yra daug mažesnis nedarbo lygis. Jeigu žiūrėtume pagal geografiją, išsiskiria labai aiškios tendencijos. Pavyzdžiui, didžiausią nedarbo lygį turime pakraščiuose, t.y. pasienio ruožuose. Didžiausias nedarbas fiksuojamas Lazdijų teritorijoje, Kalvarijoje, Pagėgiuose, Zarasuose, Ignalinoje. Mažiausias nedarbas fiksuojamas didžiuosiuose miestuose, kur kuriasi verslas, kuriamos darbo vietos.
– 2017 m. bedarbystė siekė 8,7 proc. Šiemet – 9,2 proc. Kitaip tariant, matomas 0,5 proc. augimas. Kas skatina tą augimą? Ar valdžia moka didesnes pašalpas?
– Sausis, vasaris būna tie mėnesiai, kai stebimas didesnis nedarbo lygis, nes žmonės grįžta po sezoninių darbų. Jie sausį ir vasarį registruojasi kaip vėl ieškantys darbo. Tikrai negalima taip vienareikšmiškai sakyti, kad tai yra dėl to, kad mokamos kažkokios didesnės pašalpos ar kažkokios sąlygos yra.
– Ar galėtumėte nupiešti tipinio bedarbio portretą?
– Dažniausiai tai yra vyresnio amžiaus vyras, turintis vidurinį išsilavinimą. Tai toks bendrinis bedarbio portretas.
Miestuose yra daug mažesnis nedarbo lygis. Jeigu žiūrėtume pagal geografiją, išsiskiria labai aiškios tendencijos. Pavyzdžiui, didžiausią nedarbo lygį turime pakraščiuose, t.y. pasienio ruožuose.
– Tai ką daryti vyresnio amžiaus vyrams, turintiems vidurinį išsilavinimą? Negi jų nepriima darbdaviai? Jie per seni?
– Negalima daryti tokios prielaidos. Tiesiog žmonės turėjo kažkokį darbą. Kai jis užsiregistruoja Darbo biržoje, to žmogaus reintegravimas į darbo rinką užtrunka šiek tiek ilgiau, nes mums reikia žmogui suteikti tą kvalifikaciją, kokios reikia darbdaviui. Tas procesas užtrunka šiek tiek ilgiau.
Per praeitus metus su Seimo, vyriausybės ir prezidentūros palaikymu pasiekėme, kad integravimo į rinką procesai kaip įmanoma trumpėtų. Viena iš tokių naujų paslaugų yra kompetencijų pripažinimas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pas mus ateina žmogus, kuris per gyvenimą vis tiek yra sukaupęs įvairių kompetencijų ir patirčių.
Jis galbūt nesimokė kažkur oficialiai, bet per gyvenimą sukaupė tas žinias ir kompetencijas. Siūloma paslauga, kad būtų nustatomos turimos kompetencijos, kurios reikalingos tai darbo vietai, į kurią pretenduojama. Tokiu būdu suteikiamas pažymėjimas, kad jam iki kvalifikacijos įgijimo trūksta vieno ar kelių modulių.
Iš tikrųjų turime ir tokių labai sėkmingų pavyzdžių, kai atėjęs žmogus išsilaiko visus egzaminus ir jam mokytis iš viso nereikia, jis gauną tą sertifikatą ir iš karto gali eiti į darbo rinką. Tai labai didelis skirtumas, palyginus su tuo, ką darėme anksčiau, nes pagal seniau egzistavusius teisės aktus žmogus turėjo visą laiką mokytis, nepaisant to, ar jis turi, ar neturi kažkokių kompetencijų.
Dabar galbūt labiau orientuojamasi į patį procesą, o ne rezultatą. Dabar sukamės į darbdavį, nes spaudimas darbo rinkoje iš tikrųjų yra labai didelis. Darbo jėgos trūkumas labai didelis. Ši tendencija ypač ryškėja nuo 2017 m. Užimtųjų asmenų skaičius dėl demografinių pokyčių labai mažėja. Tiesiog yra noras kuo greičiau integruoti į darbo rinką.
– Man regis, su kuo bepakalbi, žmonėms, kuriems daugiau kaip 40 metų, susirasti darbo jau nelengva.
– Vien tipinio bedarbio portretas, kurį paminėjau, rodo, kad iššūkių šioje srityje turime. Mes bandome kalbėtis su darbdaviais. Pagal analizes matome, kad turime apie 60 tūkst. asmenų, registruotų Darbo biržoje, kuriems yra 54 ir daugiau metų.
Kai darbo rinkoje yra didelis darbuotojų trūkumas, šis skaičius gana reikšmingas. Tik bendromis iniciatyvomis, bedromis pastangomis galima tą problemą spręsti. Tarkime, turime tikrai labai gražią iniciatyvą su „Apranga Groups“ įmonėmis. Jie atkreipė dėmesį, kad būtent vyresnio amžiaus žmonės yra lojalesni, labiau disciplinuoti ir kad tai yra vertybės. Bendraudami, komunikuodami bandome tiesiog įtraukti daugiau vyresnio amžiaus asmenų ir išryškinti jų privalumus.
– LRT RADIJO klausytoja domisi, kodėl visos persikvalifikavimo programos nukreiptos į jaunimą arba vyresnius nei 55 metų žmones. Ar teisingas toks pastebėjimas?
– Tikrai neteisingas, nes Lietuvos darbo biržos sistemoje yra registruota apie 4600 formalių profesinio mokymo programų. Dar 729 programos yra neformalios. Tikrai negalėčiau pakomentuoti, kas turėta omenyje dėl jaunimo, nes tarp tų 4600 formalių programų, manau, tikrai yra spektras programų, kurios reikalingos. Jos tikrai nėra nukreiptos į kažkokią vieną grupę.
– LRT RADIJO klausytojas tvirtina, kad jam lankantis Darbo biržoje paskirtas darbuotojas stengiasi įbrukti darbo pasiūlymą, nors šis jam netinka nei pagal specialybę, kvalifikaciją, nei pagal pageidavimus. Be to, sako klausytojas, Darbo biržos paskyroje jis mato, kad jam neva buvo teikti pasiūlymai, nors iš tiesų to nebuvo. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Yra buvę tokių atvejų, bet apie juos sužinome tik iš nusiskundimų, kurie mus pasiekia. Tada mes analizuojame ir kalbamės. Visą sistemą informuojame apie tokius netoleruotinus veiksmus. Jeigu vyksta tokie dalykai, kad žymima, jog žmogui teikti kažkokie pasiūlymai, nors iš tiesų taip nėra, tai vėlgi yra netoleruotinas elgesys.
Reikia labai aiškiai tai deklaruoti ir reikalauti atsakomybės iš to specialisto, kuris jums teikia paslaugas. Paslauga turi būti kokybiška. Pačios mūsų institucijos pokyčio esmė yra orientuota į kokybiškas paslaugas. Kuo daugiau gausime atgalinio ryšio iš žmonių, kas yra kompetentingai ar nekompetentingai daroma, tuo kokybiškesnę sistemą turėsime.
– Tai kam gi pasiskųsti, jeigu manai, kad su tavimi elgiamasi neteisingai?
– Viskas daroma žingsnis po žingsnio. Pirmiausia yra to konsultanto, pas kurį tu gauni paslaugą, vadovas. Tokiu atveju pirmiausia su vadovu kalbamasi, kas vyksta, nurodoma problema. Jeigu nėra gaunami kažkokie aiškūs atsakymai, paaiškinimai, konkretūs pateisinimai, tokiu atveju yra vadovo vadovas. Dažniausiai tai yra teritorinės darbo biržos direktorius. Jeigu ir ten nepavyksta išspręsti klausimo, tai tada yra kokybės skyrius.
– LRT RADIJO klausytoja pasakoja, kad keblumų įsidarbinant patiria ne tik negalią turintys žmonės, bet ir tie, kurie augina negalią turinčius vaikus. Esą dažnai darbdaviai atsisako priimti tokį žmogų į darbą, nes mano, kad gali kilti daugiau keblumų. Klausytojos nuomone, tam tikros privilegijos turėtų būti taikomos ir žmonėms, auginantiems vaikus su negalia. Kaip tai vertinate?
– Sudėtingas atvejis. Tikrai mes, kaip Darbo birža, galime padėti tik tuo, kad galime pasiūlyti kažkokį persikvalifikavimą, galime padėti surasti darbo vietą. Bet mes neturime įtakos tam, kokia yra ta darbo vieta ir kaip darbdavys organizuoja darbą, kokie taikomi reikalavimai, kaip jis komunikuoja su savo darbuotojais. Manau, daugiausia atsakomybės šiuo klausimu tenka darbdaviui. Ką daryti? Ieškoti tokios vietos, kurioje požiūris būtų labiau humaniškas.
Pagal LRT RADIJO laidą „LRT aktualijų studija“ parengė Vaida Kalinkaitė.
