R.Pečiukaitytės teigimu, tokių profesijų kaip siuvėjas reputaciją sugadino patys verslininkai. Pusantros pamainos darbas, taip pat ir savaitgaliais, už minimalų darbų užmokestį primena vergovę, todėl jauni žmonės jo kratosi.
Skirtingų specialybių atstovai uždirba skirtingai, tačiau bet koks mėgstamas darbas yra geriau nei jokio, todėl kiekvienais metais į centrą prašosi priimami ir žmonės su aukštuoju išsilavinimu, savo kailiu įsitikinę, kad aukštojo mokslo diplomas gero darbo Lietuvoje negarantuoja.
– Prie jūsų kabineto driekiasi eilė. Šiais laikais stojantieji profesinių mokyklų nebesibaido?
Laimė yra dirbti malonų darbą. Tokį, kuris atitinka tavo pomėgius ir norus, o ne turėti stalčiuje pasidėjus aukštojo mokslo diplomą.
– Šiandien pirma diena, kai mes priimame mokinius. O jų stoja labai skirtingų. Ateina mokiniai, kurie vidurinę mokyklą baigė prieš 5-6 metus. Visų situacija panaši. Mokyklą baigė gerai. Vienas pasimokė psichologijos, kitas pasimokė teisės, suprato, kad dirbti pagal specialybę negalės. Emigravo, padirbėjo ir suprato, kad specialybės vis dėlto reikia.
– Kokių profesijų atstovus ruošiate?
– Mes ruošiame paslaugų sferos specialistus. Šiemet tapome sektoriniu centru. Mūsų centras paruošia kirpėjus, fotografus, floristus, aukles, masažuotojus, interjero dizainerius, tekstilės specialistus.
– Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurios priima kiekvieną norintį. Ar nėra sunku konkuruoti su jomis?
– Labai dažnai girdžiu tą pačią istoriją – tėvai liepė arba labai prašė stoti į aukštąją mokyklą. Aš pati dažnai sakau, kad kol mūsų, sovietiniais metais gimusių mamų mąstymas nepasikeis, mes tuos vaikus toliau prievartausime.
Laimė yra dirbti malonų darbą. Tokį, kuris atitinka tavo pomėgius ir norus, o ne turėti stalčiuje pasidėjus aukštojo mokslo diplomą. Aukštasis išsilavinimas yra labai gerai. Man atrodo, kad tai yra problema, jog po aukštosios mokyklos žmonės ateina į profesines mokyklas. Tai rodo sistemos trūkumus.
Dažnai klasėje iš 25 mokinių būna 5 su aukštuoju, 5 baigę vidurinę, bet emigravę ir grįžę, 5 labai gerai besimokantys ir 10 ar 15 vaikų, kurie dar nežino, ko nori. Tokių vaikų taip pat yra nemažai. Tai yra labai natūralu, kad tokio amžiaus žmogus nežino, ko siekia.
– Kaip jūsų absolventams sekasi susirasti darbus?
Mes galime įdarbinti visus mūsų mokyklą baigusius žmones. Kitas klausimas, kiek už tą darbą pasiruošę mokėti verslininkai.
– Stebime, matome, anketuojame, kaip sekasi mūsų absolventams. Tik pagal tai sprendžiame, kokias mokymo grupes sudaryti. Mes galime įdarbinti visus mūsų mokyklą baigusius žmones. Yra labai daug įmonių, kuriems trūksta žmonių. Kiekviena grupė turi sutartis su įmonėmis. Socialinius partnerius kviečiamės ir į centrą. Bendraujame ir beveik visiems vaikams pasiūlome darbą.
Kitas klausimas, kiek už tą darbą pasiruošę mokėti verslininkai. Gerai, jeigu mokama daugiau nei minimumas. Taip viskas sustoja. Daug kur Lietuvoje yra didelė vergovė. Žmogus tiesiog iš jos stengiasi ištrūkti.
Pavyzdžiui, norint pakliūti į kirpėjo saloną reikia tris mėnesius dirbti beveik už dyką. Reikia atsivesti savo klientūrą. Taip, mes sudarome sąlygas savo mokiniams per dvejus metus susirasti savo klientus. Programa sudaryta taip, kad labai daug laiko skiriama praktikai.
– Jūs palietėte opią problemą. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonės skundžiasi, kad neranda dirbti norinčių siuvėjų. Kodėl?
Verslas taip įbaugino siuvėjus, kad vos pasakius šį žodį, visi išsigąsta, tarsi paminėtum vergovę.
– Mūsų mokykla prieš 50 metų įkurta kaip siuvėjų ir avalynės gamybos specialistų mokykla.
Galėtume paruošti 10 kartų daugiau šių darbuotojų, bet verslas taip įbaugino siuvėjus, kad vos pasakius šį žodį, visi išsigąsta, tarsi paminėtum vergovę.
Ir nesunku suprasti, kodėl. Dirbama po pusantros pamainos. Darbas vyksta ir šeštadieniais. Mano giminėje yra šios specialybės atstovų ir tikrai matau, kad situacija yra prasta. Tai, kad mokiniai bijo kai kurių specialybių, yra labai susiję su verslu. Kai tu dirbi pusantros pamainos ir gauni minimumą, tai patys įvertinkite, kaip reikia išgyventi.
– Renovuotas pastatas, nauji įrengimai. Ar to tikisi čia atėję stojantieji?
Per pastaruosius 4-5 metus ES dėka profesinės mokyklos labai pasikeitė. Jos tapo labai gražios, nupirkta nauja įranga.
– Per pastaruosius 4-5 metus ES dėka profesinės mokyklos labai pasikeitė. Jos tapo labai gražios, nupirkta nauja įranga. Ruošiami tikrai geri specialistai.
Man keista, kad vidurinėse mokyklose iki šiol dažnai pasakoma: „Jei blogai mokysiesi, eisi į profesinę mokyklą.“
Pati dalyvauju priėmimo komisijose ir matau, kaip ateina vaikai su 9,5 pažymių vidurkiu. Jis iš karto po vidurinės stoja į profesinę mokyklą.
– Vakarų valstybėse didelė dalis profesinių mokyklų absolventų mokosi toliau. Ar ši tedencija pastebima ir Lietuvoje?
– Taip, ji stiprėja. Mes itin didelį dėmesį skiriame karjerai. Vyko didelis ES projektas Karjeros ugdymo centre, kurio metu kiekvienoje mokykloje buvo paruošti karjeros specialistai. Mes taip pat dalyvavome tame projekte. Šiuo metu sudarytos sutartys su daugeliu universitetų.
-
Ekonomistai įspėja: po penkerių metų Lietuvos laukia du rimti sukrėtimai
-
Darbo nerandantys aukštųjų absolventai stoja į profesines mokyklas – vilioja ir geresni atlyginimai
-
Kodėl lietuviai tenkinasi mažesne alga, bet į darbą toliau nuo namų važiuoti nenori?
-
Verslo ekspertas V.Levickis: „Jauni žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad verslas yra pinigai ir laisvė“
Baigus profesinę mokyklą yra trys keliai. Vienas jų – kurti savo verslą. Mūsų specialybės tam labai tinka, nes jos suteikia mažo verslo organizavimo galimybę.
Mokiniai gauna žinias, kaip sau ir dar keletui žmonių sukurti mažą verslą. Šis būdas yra sunkus ir jam dažniausiai reikia turėti pinigų.
Kitas kelias yra eiti dirbti samdomu specialistu. Manome, kad šis kelias pradžioje yra geriausias, nes taip galima įgyti reikiamos patirties.
Trečias kelias yra tęsti mokslus pagal savo specialybę kolegijose arba universitetuose.
– Kokios populiariausios specialybės jūsų centre?
– Mūsų centre iš 800 mokinių daugiau nei 700 yra merginų. Populiariausios specialybės yra masažuotojas, kirpėjas, higieninės kosmetikos specialistas, fotografas.
– Kaip vyksta mokymosi procesas?
– I profesinę mokyklą galima stoti po 10 klasių. Tada mokomasi 3 metus. Turime gimnazijos klases. Trečius metus mokomasi tik savo pasirinktos profesijos, tačiau tokie specialistai nėra labai paklausūs. Tiesiog 19 metų žmonės dar yra per jauni. Jiems reikia mokytis toliau.
Po dvylikos klasių mokomasi dvejus metus. Tris kartus per savaitę yra praktinis mokymasis. Du kartus yra teorinis mokymasis. Taip pat du mėnesiai per metus yra gamybinė praktika, kuri skirta įgūdžių įtvirtinimui. Labai dažnai mokiniui sudaromos visos galimybės likti toje vietoje, kurioje jis atlieka praktiką.
– Ar lengva susirasti vietą praktikai?
Lietuvoje profesinis mokslas yra nemokamas, tačiau stojantiesiems mes duodame pasiskaityti atmintinę, kiek jie išleis pinigų besimokydami savo darbo priemonėms.
– Mes padedame susirasti praktiką. Tai nėra sudėtinga. Darbdaviai nori su mumis dirbti, nes jie keturiems mėnesiams gauną darbuotoją, kuriam nereikia daug mokėti. Darbdaviai tuo mielai naudojasi.
Nei vienas darbdavys nepaleis gero darbuotojo, bet vėlgi, čia sąlygų klausimas – ar tikėtis, kad žmogus ketverius metus dirbs už dyką, ar jam už darbą mokėti.
– Ar stojant į profesines mokyklas vyksta konkursai?
– Stojamųjų egzaminų nėra. Vyksta pokalbis. Taip pat svarbus prašymo padavimo terminas. Kas anksčiau atneša dokumentus, tas turi pirmumo teisę stojant. Rugpjūčio mėnesį dažnai vietų jau nebėra.
– Ar už mokslą reikia mokėti?
– Lietuvoje profesinis mokslas yra nemokamas, tačiau stojantiesiems mes duodame pasiskaityti atmintinę, kiek jie išleis pinigų besimokydami savo darbo priemonėms.
Pavyzdžiui, fotografui tenka pirkti fotoaparatą, o tai mažiausiai 500 eurų, jeigu kalbame apie prastokus variantus.
Kirpėjams tenka pirkti žirkles, kurios kainuoja mažiausiai 100 eurų. Reikia turėti bent trejas šukas, keletą šepečių. Viskas kainuoja.
