Ankstesnėmis vasaromis persikus iš medelyno Aukštaitijoje jau kone kibirais skynęs pašnekovas sako, kad egzotiška jo kolekcija po šios žiemos sumenko iki kelių medelių:
„Tik patikiu, kad Lietuvoje daug ką užsiauginti galiu, ir vėl iš naujo galvoti tenka. Jei ateinanti žiema panašės į buvusią, pribaigs ir likusius mano persikus”, – nusivylimo neslepia medelyno vadovas.
Tačiau ne vien dėl egzotiškų sodinukų nerimauja medelyno vadovas. G.Kuliešiui liūdniausia, kad atsilieka valstybės parama sodininkystės sektoriui.
„Kodėl Lietuvoje apie tai nekalbama ir kodėl mūsų sodininkai pasmerkti atotrūkiui nuo pasaulio? Lenkija jau kuris laikas savo vaismedžių apsaugai pasitelkia apdangalus nuo kritulių ir krušų.
Vadinasi, mažinti gamtos pametėtas rizikas įmanoma, klausimas tik, ar Lietuvai tai įkandama?” – 15min.lt klausia trečią dešimtį skaičiuojančio Dembavos medelyno vadovas G.Kuliešius, šeimos verslą perėmęs iš mamos, agronomės Vitalijos Kuliešienės.
Istoriškai lenkia ir „M-1”
– Medelyno veikla vystoma ne vien fizinėje ar elektroninėje parduotuvėje, bet ir socialinėje erdvėje, ar pats rūpinatės jo komunikacija?
– Socialiniuose tinkluose komunikuojame pakaitomis su žmona. Mes pakankamai inovatyvūs, pirmąjį puslapį medelynas.com sukūrėme vieni iš pirmųjų sodininkystės sektoriuje. Na, o tokiame feisbuke mes seniau negu radijo stotis „M-1”: tik ji mus lenkia sekėjais, nesame tokie populiarūs.
Tačiau nuo technologijų neatsiliekame. Kaip pavyzdį paminėsiu tai, kad savo prekių sandėlio likučius matome nuotoliniu būdu realiu laiku. Tiksli apskaita leidžia nepaklysti tarp tūkstančių augalų. Kaip ir inovacijos, investicijos, darbo jėga. Mums tai svarbiausi dalykai.
Nuo ekstremalių situacijų medelynų niekas nedraudžia, nors viešumoje sklando visai kitos versijos
– Medelyną lyginate su gyvu organizmu, kuris reikalauja nuolatinio laiko, dėmesio, finansinių injekcijų. Kelintus metus pats prie jo vairo stovite?
– Pastaruosius ketverius metus. Iki tol pagrindinė medelyno akcininkė, vadovė ir agronomė buvo mano mama.
Medelyne, galima sakyti, bėgo mano vaikystė. Keturiolikos čia gavau pirmąjį darbą: rinkau uogas, o kad eisiu mamos pėdom, ir pats nesitikėjau. Vis padėdavau jai, darbai įtraukė ir nebepaleido.
Sodininkystė – tam tikras gyvenimo būdas. Nuo pavasario iki derliaus nuėmimo tenka įtemptai sekti orų prognozes ir būti pasiruošus bet kada pulti į darbus.
Šiame darbe nėra monotonijos, nes vienoje vietoje ilgai neužsibūni. Keliesi dar prieš saulę, patalus sieki vėlai vakare. Bet labai geras balansas nuo sėdėjimo darbo kabinete.
– Minėjote, kad medelynas skaičiuoja trečią dešimtį. Kaip jis pateko į jūsų šeimos rankas?
– Ankstesniais laikais šioje vietoje buvo sodininkystės ūkis. Atgavus Nepriklausomybę jis skilo į tris atskiras bendroves. Viena jų ir buvo Dembavos medelynas, kuriam vadovavo mano mama.
Dembavos medelynas savo veiklą vykdo nuo 1992 m. ir yra įsikūręs Panevėžio rajone, Dembavos kaime. Vykdome dvi veiklas: turime verslinį sodą, kuriame auginame obuolius, bei specializuotą medelyną, kuriame patys dauginame ir auginame vaismedžių sodinukus, uogakrūmius, braškių daigus.
Traktorių vairuojantis vadovas
– Jūs taip pat iš tų vadovų, kurių „visur pilna“ ir kuriuos retai sutiksi darbo kabinete?
– Seniai nebėra taip, kad vadovas tik pasipuošęs darbo kabinete lindėtų: aš ir traktorių vairuoju, ir medžius geniu. Medelyne nėra darbų, kurių negalėčiau atlikti. Mūsų valdos siekia 70 ha (60 ha iš jų užima obelų sodai).
Sodininkystė ir medelynas iš hektaro sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Žinoma, tai reikalauja labai daug rankų darbo.
Dėl veiklos specifikos taikome sėjomainą ir kasmet keičiame dirbamus laukus, todėl nuolat ieškome papildomų darbo rankų (tiek derlių nuimdami, tiek naują sodindami).
– Jūsų medelyno sodinukai pirkėjus siekia ir prekybos tinkluose?
– Pasitelkę technologijas su vaismedžiais įsiveržėme į Lietuvos rinką ir pradėjome dirbti su didžiaisiais prekybos tinklais.
Orientuodamiesi į didžiuosius prekybos tinklus siekiame, kad medelis būtų arčiau žmogaus. Vaismedžius tiekiame pasodintus į vazonus, ne atviromis šaknimis, taigi, persodinti į dirvą juos galima kone visus metus.
Sumažinti rizikas dėl orų permainų galima. Štai Lenkijoje jau kuris laikas populiaru uždengti vaismedžius apdangalais nuo kritulių, deja, mūsų valstybės pagalba šiuo klausimu atsilieka nuo pasaulio
Žinoma, didysis vaismedžių pirkimas, įprastas pavasarį, bet perkant vidurvasarį matyti, kaip atrodo jo lapai, kamienas ir pan.
Bandėme ir elektroninę vaismedžių prekybą užkurti, ji ir šiuo metu veikia, tiesa, vežėjai neima negabaritinių prekių. Mums svarbu išsaugoti kiekvieną medžio šakelę, o vežant visko pasitaiko...
Tad pirkti galima ir per nuotolį, bet parsivežti į namus kviečiame pačius klientus. Sezono metu, nuo pavasario iki rudens, veikia ir vadinamosios trumposios grandys, t.y. mūsų parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti vaismedžių, o rudenį – obuolių.
– Elektroninę parduotuvę įkūrėte pandemijos prispausti?
– Mūsų medelynas dar nebuvo spėjęs atsigauti po 2019 m. dėl patirtų šalnų. Dėl jų netekome 95 proc. derliaus, o pavasarį viskas užsivėrė dėl karantino.
Su žmona per dvi paras sukūrėme el. parduotuvę, turėjome tą laikotarpį kažkaip išgyventi. Pajamos buvo mažesnės nei įprasta, bet internetinė parduotuvė dirbo.
Mums vis dar daugiau pelno atneša fiziniai, ne internetiniai pardavimai. Žmonės šiame segmente savo apsipirkinėjimo įpročius keičia sunkiau, gyvai apžiūrėti perkamus medelius jiems vis dar mieliau.
– Su kokiomis būtent problemomis susidūrėte pandemijos akivaizdoje?
– 2019 m. mūsų obelų žiedai smarkiai nukentėjo nuo šalnų ir tais metais gavome 95 proc. mažesnį obuolių derlių nei įprastai. Tačiau dirbome toliau ir laukėme kitų metų pavasario sezono, kuomet kovo–balandžio mėnesiais prasideda prekyba vaismedžių sodinukais, uogakrūmių ir braškių daigais – šios sezoninės sodinukų prekybos metu gauname iki 45 proc. bendrovės metinių pajamų ir tai mums leidžia užtikrinti veiklos tęstinumą.
2020 metų pavasario sezoną pradėjome su dideliu optimizmu kovo mėnesį atidarydami firminę sodinukų parduotuvę Dembavoje. Tačiau nuo kovo 16 d. paskelbus karantiną parduotuvę teko uždaryti – bandėme situaciją gelbėti prekiaudami sodinukais internetu ir telefonu, bet mūsų pirkėjas labiau linkęs pats išsirinkti sau patinkantį augalą, nori apžiūrėti, pačiupinėti, pasikalbėti su konsultantu. Dėl šios situacijos sandėlyje liko daugiau nei 70 procentų neparduotos produkcijos – tad ne tik negavome pajamų, bet ir patyrėme papildomų priežiūros ir transportavimo sąnaudų.
Kita mūsų sodinukų prekybos dalis vyksta didžiuosiuose prekybos centruose – dirbame su visais Lietuvoje veikiančiais apdailos, sodo ir statybinių medžiagų prekybos tinklais. Buvome pasiruošę 12 tūkst. įvairių sodinukų išvežimui į parduotuves: užsakytas transportas, augalai supakuoti ir paruošti transportavimui. Tačiau įvestas karantinas paliko visas mūsų prekes sandėliuose – ir vėl, tai ne tik negautos pajamos, bet ir išlaidos augalų išpakavimui, laistymui ir kitai priežiūrai.
Situacija šiek tiek pagerėjo tik po mėnesio, kuomet balandžio pradžioje buvo leista lauko prekyba – tuomet atnaujinome ir savo parduotuvės veiklą, ir sodinukai pasiekė didžiuosius prekybos centrus. Tačiau visa tai smarkiai sutrikdė mūsų pajamų srautus, nes atsiskaitymai už produkciją mus pasiekė jau tik birželio–-liepos mėnesiais.
Kenčia nuo krušų ir vagių
– Ar medelynai sulaukia valstybės paramos dėl klimato pokyčių, kurie veikia kasmetinį derlių?
– Lenkija, kaip ir kitos šalys, jau kuris laikas savo vaismedžių apsaugai pasitelkia apdangalus nuo kritulių ir krušų. Medžiai auga, tarsi, dideliuose šiltnamiuose, taip juos mažiau puola ir kenkėjai.
Būdų mažinti gamtos pametėtas rizikas yra, tik mes šiuo klausimu pasauliniu mastu labai atsiliekame. Reikia lėšų ir inovacijų, gal naujoji vyriausybė sodininkystei bus pasirengusi skirti daugiau dėmesio?
– Minėjote, kad medelyną skriaudžia ne vien nuo klimato kaitos nulemti reiškiniai, bet ir rudenį pasirodantys vagys?
– Medelyną sergsti virš trisdešimt apsaugos kamerų, bet rudeniop obuolių vagysčių vis tiek neišvengiame. Iš dalies dėl šios priežasties šiek tiek mažiname ir savo turimus plotus. Apsaugoti didžiules valdas sudėtinga, žinoma, mums gelbėja ir saugos tarnyba.
O kas dėl klimato pokyčių – jie kas kažkiek metų vis pasikartoja. Jau neatsimenu įprastų metų, be ekstremalių reiškinių: krušų, uraganų ar sausrų. Gal mieste gyvenantys to nepastebi ir neseka, bet situacija prasta.
Kad ir pernai, auginome obuolius ir gavome tris kartus per savaitę krušos į tuos pačius plotus. Tiek užteko, kad būsimo derliaus neliktų. Laimei, 2019 metai sulaukėme valstybės pagalbos, bet norėtųsi kažkaip ateityje nuo stichijų medelyno derlių apsaugoti.
– Kaip patekote į „Swedbank“ banko bendruomenę „Kiekvienas gali“?
– Kadangi mano paties sąskaita šiame banke, galima sakyti, viskas susiklostė dėsningai. Labai patogu naudotis ir elektronine bankininkyste, ir sulaukti banko naujienlaiškių, ir būti šios bendruomenės nariu.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
