Pusė darbuotojų – moterys
Įžengus į Mateikonyse šalia Eišiškių esančios bendrovės „Arbena“ cechus pirmas dalykas, kuris labai krinta į akis, yra tai, kad čia dirba daug moterų. Įmonės direktorius Audrius Katauskas šypsosi, klausiamas, kaip čia taip yra, ir patvirtina, kad pusė iš maždaug 100-110 darbuotojų yra moterys.
Atrodytų, tokį fizinį darbą joms dirbti sunku, tačiau matant, kaip lengvai moterys kilnoja nedideles lentas, iš kurių vėliau pats gali per kelias dienas susirinkit sodo namelį, suabejoji – gal ir nėra čia taip sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Turime problemą su vyrais – jiems čia trūksta išsilavinimo, jie nenori mokytis. Moterys yra imlesnės, mokosi. Turime tris cechus, šešis pamainų meistrus, iš jų tik vienas vyras, penkios moterys. Jos nėra specialistės, bet greitai perpranta, dirba. Iš septynių įmonėje dirbančių braižytojų šešios yra merginos. Geras mūsų kolektyvas, gera darbinė aplinka ir atlyginimas“, – tvirtina įmonės direktorius.
Paklaustas, koks yra tas atlyginimas, jis teigia, kad geras darbininkas čia atskaičius mokesčius gauna apie 1300-1400 eurų, vidurkis siekia apie 850 eurų, tačiau esą mažiau 600 eurų nemokama niekam.
Šituose cechuose gaminami sodo nameliai, kuriems detalės supakuojamos su langais bei durimis ir iškeliauja pas pirkėją. Anot A.Katausko, įsigijęs klientas paskui gali pats per kelias dienas tą dėlionę susidėlioti.
A.Katauskas sako šitame versle jau esantis apie 20 metų. Šią įmonę įkūrė prieš dešimtmetį kartu su kolegomis iš Vokietijos.
Nameliai skirtingoms šalims skiriasi
Įmonė turi tris didelius savo gaminių pirkėjus Vokietijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, mažoji dalis dar nusėda Lenkijoje, šiek tiek ir Lietuvoje. Namelio kainos svyruoja nuo 350 eurų iki 2000 eurų, anot A.Katausko, vidutinis namelis kainuoja apie 1000 eurų.
Vedžiodamas po įmonės cechus direktorius pasakoja apie pagrindinių savo klientų – prancūzų ir vokiečių – skirtumus: „Prancūzas nenori pats nieko papildomo daryti – pasistato namuką ir turi. Vokiečiai yra kitokie, jie praktiški, žiūri į kainą, jiems labai svarbi kokybė, tikrai nesupranta, kad gali būti kokia šaka iškritusi, turi viskas būti aukščiausio lygio.“
Prancūzas nenori pats nieko papildomo daryti – pasistato namuką ir turi. Vokiečiai yra kitokie, jie praktiški, žiūri į kainą, jiems labai svarbi kokybė.
Prancūzijos rinkai taip pat gaminami mažesni nameliai – tiek plotu, tiek net durų aukščiu. „Aukščiausi nameliai keliauja į Nyderlandus, jų durys jau mažiausiai dviejų metrų praėjimui – olandai aukšti. Vokietijos rinkai – apie 1,8 m, o prancūzams 1,65 m aukščio durys nesukelia jokių problemų. Tai rinkų specifika. Prancūzai man sako, kad jiems reikia kainos, žemos kainos ir daugiau nieko.
Vokiečiams reikia kokybės ir vidutinės kainos, olandams nelabai svarbu kaina, svarbiausia kokybė. Vienas mūsų namelių parametras yra 16 kv. m, o didžiausias – 25 kv. m. Dydį koreguoja ir šalių reguliavimas, svarbu, iki kiek kvadratinių metrų galima statyti be leidimo“, – apie gaminamų namelių dydžius pasakojo direktorius.
Pirktų daugiau lietuviškos medienos, bet jos nėra
A.Katauskas tvirtina, kad mielai daugiau naudotų lietuviškos medienos, tačiau jos negali įsigyti pakankamai – tenka importuoti iš kitų šalių: Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Estijos, Suomijos.
„Lietuvoje turime daug medienos, daugiau užauga, nei mes galime nupjauti našiai – ir aplinkosaugai kad būtų gerai, ir ūkiui, bet taip nusmuko lentpjūvystės sektorius, kad turime tik dvi lentpjūves, vieną Šilalės rajone, kitą Alytuje. Aš mielai pirkčiau Lietuvoje visą medienos kiekį, tai pakankamai dideli pinigai – per metus išleidžiame apie 6 mln. eurų medienai. Tai Lietuvai būtų dideli pinigai kaip iš vienos įmonės, bet mes nebeturime tos lentpjūvystės. Perpardavinėtojai išveža rąstus į Kiniją ir viskas.
Aš mielai pirkčiau Lietuvoje visą medienos kiekį, tai pakankamai dideli pinigai – per metus išleidžiame apie 6 mln. eurų medienai.
Mes perkame kubinį metrą lentų už vidutiniškai 180 eurų be PVM, o parduodame už 500-550 eurų. Vadinasi, mes pakeliame vertę apie tris kartus. O perpardavinėtojas išveža rąstą ir ką mes turime? Nieko neturime“, – kalbėjo A.Katauskas.
Į Ameriką nesidairo
Lietuvoje irgi galima įsigyti tokį sodo namelį, tiesa, čia jų parduodama mažoji dalis – vos keli procentai iš pagaminamų per metus 20 tūkst.
Apie plėtrą A.Katauskas kalba atsargiai – jo teigimu, šiuo metu įmonė beveik yra išnaudojusi visą turimų patalpų potencialą. „Plėtrą natūralu pradėti, kai išnaudojamas visas turimas potencialas. Dažnai verslininkai investuoja į plėtrą, nes reikia investuoti, tačiau nebūna išnaudoję tai, ką jau turi. Mes, galiu pasakyti, šiemet išnaudojome savo potencialą, bet tai jau dešimti įmonės metai. Plėsimės, paklausa yra didelė būtent tose pačiose rinkose, poreikio negalime patenkinti šiuo metu“, – kalbėjo A.Katauskas, teigdamas, kad bent kol kas naujų rinkų užkariauti jis neketina.
„Dėl tos pačios Amerikos yra minčių, vienas mano kolega kontaktavo su amerikiečiais, tai išgirdo iš jų, kad jie mielai imtų tokius namelius – pirmas pateikimas turėtų būti 50 tūkst. Mes esame dideli Lietuvos mastu, daugiau tokių nėra, Estijoje yra įmonė, gaminanti per 30 tūkst. namelių per metus. Mes kitais metais žadame pagaminti 24 tūkst. namelių, tai bus didelis kiekis, bet mes visai neatitinkame JAV poreikių. Negalėtume rizikuoti dėl tokio kiekio nei apyvartinėmis lėšomis, nei našumo turime tokio“, – apie galimybes išplėsti rinką Šiaurės Amerikoje kalbėjo A.Katauskas.
Veža visur, išskyrus Japoniją
Būtent į JAV pastaraisiais metais krypsta kito Šalčininkų rajono verslininko, bendrovės „Polywood“ vadovo Rolando Zacharevičiaus akys. Jo įmonės gaminama produkcija – obliuotos lentos ir paklotai, tvorų kuolai, statybinė mediena – taip pat iškeliauja už Lietuvos ribų, čia lieka tik mažoji dalis.
„Mūsų kroviniai iš esmės juda per Klaipėdos uostą. Mūsų rinka pagrindinė buvo Skandinavija – didžiausia Danija. Šiandien stipriai pasiskirstė, didžiosios rinkos yra Danija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Pietų Korėja, JAV, Australija. Tai didžiausios rinkos, o kalbant apie mažesnes galiu pasakyti, kad mes neeksportuojam tik į Japoniją. Dabar esu nusitaikęs ir į Japoniją, iki šiol neturėjome kokybiškos medienos, kuri tai rinkai tinka – galime naudoti tik Šiaurės Rusijos medieną, nes kokybiniai reikalavimai gerokai aukštesni nei kitur“, – teigė įmonės vadovas.
R.Zacharevičius neslepia ir to, kad norėtų užimti didesnę dalį rinkos JAV. Todėl ieško būdų. „Nenaudojame jokios reklamos internete ar kitur, bet jau pasidarėm žinomi. Aš viską darau paprastuoju būdu, nes gyvenime žmonės sukelia 70 proc. bėdų, o tada jas sprendžia. Viskas yra labai paprasta – kelias iš Vilniaus į Klaipėdą yra per Kauną. Viskas. Taip ir čia – susitinkame su žmogumi, jo ir paklausiu, galbūt jis ką nors pažįsta, nes mane domina Amerikos rinka, gal ten ką nors pažįsti. Visada sakau, kad per keturis žmones gali pasiekti prezidentą.
Didžiosios rinkos yra Danija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Pietų Korėja, JAV, Australija. O kalbant apie mažesnes galiu pasakyti, kad mes neeksportuojam tik į Japoniją.
Man reikėjo pasiekti Amerikoje didžiulį parduotuvių tinklą, kuris valdo JAV 1750 parduotuvių ir dar 500 Kanadoje. Per savo kolegą, partnerį Izraelyje pasiekiau juos ir šiandien mes su jais dirbame. Tai atrodo lyg sudėtinga, bet iš tikrųjų paprasta“, – pasakojo direktorius.
Per dieną – 60 vilkikų
Versle Rolandas jau ne vieną dešimtmetį. Šalčininkų rajone įsigijo metalo apdirbimo įmonę ir pats stebėjosi, ką teksią daryti su tokia didele teritorija – arti dviejų hektarų. Šiandien įmonė užima devynis hektarus ir neatrodo, kad plotai stovėtų tušti.
„2019 metais mes perdirbome spygliuočių medienos 157 tūkst. kub. m, tai yra lentų, šiemet planuojame išaugti iki 200 tūkst. kub. m. Turime ambicijų per kitus penkerius metus, o kaip sakau – padarysime per trejus, išauginti apimtis iki 300 tūkst. kub. m. Tada tapsime didžiausi perdirbėjai Baltijos šalyse, būtent kalbu apie tą medienos sektorių – medienos džiovinimą, impregnavimą, obliavimą“, – pasakojo R.Zacharevičius.
Paprašytas paskaičiuoti, kiek reikia vilkikų norint įvežti tiek žaliavos ir išvežti tokį perdirbtos medienos kiekį, Rolandas vardija: „Įvažiuoja medienos apie 5,5-6 tūkst. vilkikų priklausomai nuo sezono, nes žiemą svoris yra ribojamas, per metus. Importas per dieną yra apie 30-35 vilkikai, o eksportas – dabar pakilo iki 25-28 vilkikų. Per dieną pravažiuoja apie 60 fūrų.“
Lietuviškos medienos kokybė netenkina
Lietuviškos medienos ši Jašiūnuose esanti įmonė beveik nenaudoja – spygliuočių medieną importuoja iš Baltarusijos, kietmedį atsiveža iš Ukrainos, taip pat – iš Rusijos.
Lietuvoje mes negalime gauti tokių kiekių, kokių mums reikia. Taip pat kaina aukštesnė ir mes negalime gauti to, ko mums reikia – ilgio, specifikacijos ir kokybės.
„Lietuvoje medienos pasiūla limituota. Iš viso buvo trys didelės lentpjūvės, kurios gamino medieną, šiandien liko dvi, viena bankrutavo ir mes įsigijome tą didelę lentpjūvę. Be to, ką matote čionai, mes dar turime Pakuonyje – Prienų rajone įsigijome dar vieną įmonę, buvusią lentpjūvę, bet mes lentpjūvystės nevystysime. Lietuvoje mes negalime gauti tokių kiekių, kokių mums reikia. Taip pat kaina aukštesnė ir mes negalim gauti to, ko mums reikia – ilgio, specifikacijos ir kokybės. Rusiška, baltarusiška mediena, nors atrodytų Baltarusijos tas regionas yra visiškai netoli mūsų sienos, tačiau medienos kokybė yra geresnė“, – tikino direktorius.
O štai žaliavos kainos pastaruoju metu medienos perdirbėjų visiškai nedžiugina.
„Nekalbėsiu apie dabartinę šių metų rinką, nes ji visiškai iškreipta, niekada nebuvo tokių medienos kainų, koronaviruso festivalis šitą sektorių stipriai suaktyvino, natūralu, kad žmonės leidžia pinigus pagerindami savo turtą, nes neleidžia pinigų atostogoms, į restoranus mažiau eina, todėl poreikis didžiulis. Mes esame labai apkrauti darbu, kas yra gerai, bet, kita vertus, žaliavų rinka iškreipta, turime kariauti dėl žaliavos tiekimo. Medieną mes perkame biržoje, kainos stipriai pakilusios“, – apie koronaviruso įtaką rinkai kalbėjo R.Zacharevičius.
Jašiūnuose įmonė dirba nuo 2000 metų. Būdamas ne tik įmonės vadovas, bet ir šio verslo įkūrėjas R.Zacharevičius atviras – jeigu nutrūktų žaliavos tiekimas iš Baltarusijos, stygių įmonė skaudžiai pajustų.
Bet ir apdirbtos medienos kainos išaugo, todėl R.Zacharevičius neginčija teiginio, kad koronaviruso pandemija įmonei iš esmės atnešė naudos.
Emigrantai grįžta
Įmonėje Jašiūnuose dirba apie 160 žmonių, tarp darbuotojų – ne vienas iš užsienio grįžęs vietinis gyventojas. Visi jie lyg choru tvirtina, kad uždirbti galima ir Lietuvoje, be to, čia namai, šeima, draugai, todėl sprendimas grįžti buvęs natūralus.
Maksimas metus dirbo Norvegijoje. „Keitėsi situacija, nes krito kronos kursas, teko grįžti čionai. Grįžau iš Norvegijos įgavęs patirties, buvau girdėjęs apie šitą įmonę, kad neblogos darbo sąlygos, tai ir ėmiausi darbo čionai“, – sakė jaunas vyras.
Anot jo, Norvegijoje nebebuvo taip gerai, kaip iš pradžių, todėl geriau gyventi savoje valstybėje.
Taip pat Norvegijoje beveik dvejus metus dirbo ir Valerijus „Man čia pasiūlė darbą, o aš norėjau grįžti, tai ir grįžau. Man nelabai ten patiko dirbti, norėjau ir asmeninio gyvenimo. Ten tik darbas, atsikeli – ir vėl į darbą. Norėjau laisvalaikį kažkur praleisti, pasportuoti. Ten buvau susiradęs futbolo komandą, bet perkėlė dirbti į kitą vietą, vėl ieškoti... Nusprendžiau, kad nieko man nebereikia“, – teigė Valerijus.
Jis neslepia išvažiavęs pabandyti laimę, tačiau gerai paskaičiavus ne toks jau ir didelis uždarbis ten – esą pragyvenimas kainuoja, kelionės į darbą ir atgal kainuoja. „Čia aš namie dirbu“, – nusišypso.
Grįžęs atostogų Kalėdoms sulaukė pasiūlymo ateiti į pokalbį dėl darbo – nuėjo ir sulaukė pasiūlymo dirbti kad ir tą pačią dieną.
Iš Norvegijos grįžo ir Giedrius, ten dirbęs dvejus metus. „Šeima čia, tai ir grįžome. Taip susiklostė, kad grįžau dirbti čia – prieš tai jau dirbau irgi čia. Lietuvoje geriau, Holivude dar geriau“, – juokėsi Giedrius.
Jis nesiginčija, kad Norvegijoje atlyginimai geresnis, tačiau sako, jog jo prioritetai kiti – noras būti su šeima svarbiau už papildomus pinigus.
