Man tokiomis akimirkomis graudulys sukyla: juk nesulyginsi natūralaus vaško žvakės, tikro medaus su ne visada aiškios kilmės medumi ar žvake su parafininiu pakaitalu iš parduotuvės“, – rankomis skėsteli trečios kartos bitininkas Eligijus Bielinskas, jau kurį laiką savo bityno „Saldus lašas” produkciją (medų, žvakes ir kitus bičių produktus) siūlantis ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos rinkai.
– Eligijau, ar taikote išparduodami bičių produktus spalio akcijas ir nuolaidas?
– Parduodamas medų ir jo produktus pigiau gali pritraukti vartotoją. Bet, jei vartotojas nupirks pigiau kartą, kitą kartą vėl norės mažesnės kainos.
Mes jas visą laiką vienodas laikome, o akcijų ir išpardavimų neprireikia: iki gruodžio pabaigos medaus įprastai nelieka.
Kiekvieni metai bitininkystėje skirtingi. Daug lemia orai ir tuo metu žydintys augalai.
Bitynas nėra labai didelis, tai ir medaus pertekliaus kol kas nėra. Jo medus yra sertifikuotas kaip nacionalinės kokybės produktas, kurio kokybė kasmet tikrinama sertifikuotose laboratorijos.
Gal todėl akcijų ir išpardavimų neprireikia: klientai vertina mūsų medaus ir kitų bičių produktų (žiedadulkių, bičių duonelės) kokybę, mes į tai didžiausią dėmesį ir kreipiame.
– Kas nulemia bičių produktų kainas?
– Grynas vaškas pakaitintas sudega be dūmų ir skleidžia malonų kvapą. Bet, jei jo paviršiuje pasirodo riebalų, vaške esama priemaišų: parafino ar kitų junginių.
Manau, pagrindinis mūsų bityno kriterijus – kokybė. Bitės laikomos švarioje aplinkoje, šalia sertifikuotų ekologinių laukų ir pamiškėse.
Laikome jas savo reikmėms, kai metai geri, ir medaus prisukame daugiau, dalinamės juo ir su pirkėjais.
– Ar moka lietuviai įvertinti medų iš švarių pievų? O gal ieško, kur pigiau?
– Medaus kaina negali būti maža: paskaičiavus savikainą 1 kg turi būti vertas ne mažiau kaip 12 Eur, o pirkėjai, deja, dažniausiai renkasi kuo pigesnį kelią. Retas kuris susimąsto ir paklausia apie medaus kokybę.
Smetonos laikais 1 kg medaus kainavo tiek, kiek 1 kg sviesto. Taigi nesunku paskaičiuoti, kokia turėtų būti kokybiško, tikro medaus kaina.
Sąmoningumo yra, bet jis atsilieka
– Ar ūkininkai mielai įsileidžia bitininkus į savo valdas?
– Moksliškai įrodyta, jei bitynas šalia ūkininkų pasėlių, derlius gali padidėti apie 30 proc. Dėl šios priežasties naujovėms imlesni ūkininkai mielai priglaudžia bitininkus savo ūkiuose ir tuo labai džiaugiasi. Palyginimui paminėsiu, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose prie žydinčių ūkininko augalų avilį atvežusiam bitininkui sumokama apie 100 dolerių (už kiekviena atvežtą avilį).
– Ar pavyksta bičių medunešį prognozuoti, kokio galima jo kuriais metais tikėtis?
– Tai visiškai neprognozuojama. Vienais metais vidutiniškai prisuku iš avilio 40 kg, kitais – 50 ar 70 kg medaus. Šiemet jo prisukau mažiau nei praėjusiais metais, nes didinau bityną (medus buvo naudojamas bičių šeimų auginimui).
Mano tikslas nėra kuo didesnis medaus kiekis. Kaskart stengiuosi, kad jis būtų kokybiškas, neskubu jo išimti nesubrendusio, o prieš medaus sukimą visada dar papildomai patikrinu medaus drėgnumą refraktometru.
Kiekvieni metai, kaip ir žemės ūkyje, taip ir bitininkystėje skirtingi. Daug lemia orai ir tuo metu žydintys augalai. Šis pavasaris buvo šaltas ir bitės ilgai neskraidė. Todėl ir pavasarinio medaus turiu mažiau.
Atrodytų, bitininkas turėtų suvaldyti savo bites, bet kasmet iš naujo įsitikinu, kad tai jos valdo bitininką (juokiasi).
– Kokių augalų medų renka jūsų bityno bites?
– Bitėms nepasakysi: „skrisk į grikius ar liepas.” Esu atlikęs keletą laboratorinių tyrimų, kurių metu nustatoma, kiek yra meduje kokių augalų žiedadulkių. Pagal tai galima nusakyti, kokių augalų žiedadulkės meduje dominuoja.
Tarkime, jei medus sukamas per liepų žydėjimą ar po jo, galima jame rasti 30 proc. liepos žiedadulkių, o šalia dar visokių kitokių augalų.
„Saldaus lašo” bityno išsuktą medų vadinu pavasariniu ir vasariniu. Į pirmąjį patenka blindžių, žydinčių klevų ir pienių žiedai, o vasarą vėlgi, priklausomai nuo to, kada išsuki, medus gali būti liepų, aviečių ir visokių kitokių vasaros žiedų nektaro.
Vokiečiai vertina labiau
– Kaip matote savo bityną ilgesnėje laiko perspektyvoje?
– Šiais metais įvyko lūžis, ėmiau po truputi plėsti bityną. Toks noras išlieka žvelgiant ir į perspektyvą. Nors tai tik pomėgis, bet jis reikalauja nemažai išlaidų, taigi norisi, kad tam skirtas laikas atsipirktų.
Lietuvoje tai gana sudėtinga, tačiau didelę perspektyvą medui ir bičių produktams matau Vokietijoje.
Pradėjęs prekiauti bityno produkcija Vokietijoje sulaukiau didelio pasisekimo. Sakyčiau vokiečiai dvigubai labiau vertina mūsų medų ir jo kokybę lyginant su lietuviais, kurie vis dar prašo nuolaidų. Tai mano siekis yra orientuotis labiau į Vakarų rinką.
– Kuo jums patrauklus bitininkavimas?
– Man tai labai malonus laisvalaikio praleidimo būdas, kuris atpalaiduoja, įtraukia, užburia. Darbai prie bičių avilių vyksta vakarais ar savaitgaliais.
Tai puikus būdas pabėgti nuo kasdienybės dirbant medicinos–farmacijos srityje.
Mūsų giminės vyrams šis užsiėmimas taip pat labiau pomėgis nei pragyvenimo šaltinis buvo, matyt, ir man persidavė.
– Papasakokite daugiau apie giminės bitininkus.
– Pats turbūt galėčiau save vadinti trečios kartos bitininku. Bitininkavo ir mano senelis. Jis augino vienuolika vaikų ir kiekvienam jų buvo paskyręs po avilį. Nors mano tėtis ir paveldėjo avilį iš senelio, bet jis žuvo, kai buvau trejų.
Tačiau sąsajų su bitėmis būta ir mano vaikystėje: vasaromis, per atostogas, buvau pagrindinis pagalbininkas prie bičių savo dėdei.
Smetonos laikais 1 kg medaus kainavo tiek, kiek 1 kg sviesto. Taigi nesunku paskaičiuoti, kokia turėtų būti kokybiško, tikro medaus kaina.
Mano studijų metais dėdė emigravo. Kurį laiką likau be bičių, jų man labai trūko: skaityti literatūrą, žiūrėti videoįrašus apie bites nebeužteko.
Todėl, kai jau galėjau imtis bitininkystės vienas, minėtas dėdė padovanojo man dalį reikalingo inventoriaus ir keletą tuščių avilių. Viskas prasidėjo nuo to, kad nusipirkau keletą bičių šeimų ir pradėjau bitininkauti.
– Kur jas įkurdinote?
– Ilgai dairiausi tam tinkamos vietos. Žinant, kad bitės skrenda tris ar keturis kilometrus, o jei geras medunešis, gali ir septynis...
Siekiau, kad mano bitės rinktų nektarą ir kitus bičių produktus be jokių pesticidų, herbicidų, o svarbiausia – iš nepurkštų augalų.
Taigi tokią vietą radau Vandžiogalos seniūnijoje, šalia Babtų – Varluvos miškų biosferos poligono, kuriame siekiama išsaugoti miškų ekosistemą ir kur šalia ūkininkauja ekologinio ūkio šeimininkai.
– Vadinate medų efektyviu nuotaikos ir socialinių santykių gerintoju. Kodėl pakrikštijote savo bityną „Saldžiu lašu“?
– Pavadinimas gimė prieš keletą metų, sukant pavasarinį medų iš korių. Bitininkui įprasta paragauti medaus, todėl sukant pirmąjį metų medų, pirmasis lašas būna pats saldžiausias, o kaip kitaip jį apibūdinti, jei ne saldžiu lašu?
Prekyba „Saldaus lašo“ bityno medumi pačioje pradžioje vyko per pažįstamus ir artimuosius, vėliau turguje.
Žmonės, paragavę rekomenduodavo vieni kitiems, vis atnaujindavome informaciją apie bityną socialiniuose tinkluose.
Bendraujant su pirkėjais kilo mintis pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis apie bitininkavimą ir bičių produktus tinklaraštyje, kurį pradėjau rašyti, o dabar ir internetinę parduotuvę baigiame.
– Kaip patekote į „Swedbank“ „Kiekvienas gali“ bendruomenę?
– Mano dėmesį patraukė kitų smulkių verslų istorijos. Pamatęs banko kvietimą prisijungti, susidomėjau ir nutariau sudalyvauti.
Norisi su platesne auditorija pasidalinti informacija apie bites, bičių produktus jų naudą žmogaus organizmui, na, ir tuo pačiu pasidalinti informacija apie bityną „Saldus lašas“.
