Europos Vadovų Taryba pirmadienio vakarą paskelbė, kad sutarė įvesti „tikslines ekonomines sankcijas“ Baltarusijai ir paprašė Europos Komisijos nedelsiant pateikti konkrečius pasiūlymus.
Ši nuostata reiškia, kad sankcijos bus įvestos ne tik atskiriems fiziniams ar juridiniams asmenims, bet ir atskiriems sektoriams. Kuluaruose svarstoma, kad tai galėtų būti aviacija ar karinė pramonė, taip pat sektoriai, iš kurių eksporto daugiausia uždirba režimas, tokie kaip nafta ar trąšos.
Pats procesas užtruks ne vieną savaitę, o gal ir mėnesį. Tai būtų naujas etapas sankcijų maratone – iki šiol jos buvo nutaikytos į konkrečius asmenis, kuriems tenka atsakomybė dėl represijų.
ES lyderiai taip pat nutarė uždrausti Baltarusijos oro vežėjos „Belavia“ maršrutus į ES šalis ir paragino oro bendroves vengti Baltarusijos oro erdvės. Tokiu būdu kaimyninė šalis bent laikinai tapo dalinai izoliuota susisiekiant oru.
Kaip ir anksčiau, ES taip pat žada plėsti sankcijas fiziniams ir juridiniams asmenims pagal ankstesnius mechanizmus. Visgi ilginti juodąjį sąrašą gali būti sudėtinga dėl to, kad teisiškai pagrindžiant atsakomybę negalima remtis įslaptinta žvalgybine informacija.
Taikinys: oligarchai, įmonės ar institucijos?
Lietuvos užsienio reikalų ministerija komentare 15min nurodė, kad naujos, sektorinės sankcijos gali paliesti „valstybinį sektorių, iš kurio pelnosi režimas, ir iš kurio finansuoja savo nusikaltėlių armiją, nukreiptą prieš žmones“.
Ministerijos vertinimu, „tam tikras ribotas sankcijų poveikis atskiriems Lietuvos ekonomikos sektoriams tikėtinas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės Lietuvos partnerės yra kitų šalių rinkos, šis galimas poveikis neturėtų būti iš anksto pervertinamas“.
Europos humanitarinio universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas Maksimas Milta 15min sakė, kad sankcijos pirmiausia turėtų būti taikomos režimą remiantiems finansavimo šaltiniams.
Jo teigimu, vienas iš kandidatų galėtų būti Aleksejus Aleksinas, įtakingas Baltarusijos verslininkas, naftos ir tabako produktų magnatas, palaikantis glaudžius ryšius su A.Lukašenka.
Nors Baltarusijos opozicija ir tikėjosi, šis verslininkas nebuvo įtrauktas į trečią ES sankcijų paketą, įvestą 2020 m. rudenį. Kitas kandidatas galėtų būti Aleksandras Mošenskis, kuris yra stambaus žuvies importo ir perdirbimo koncerno „Santa bremor“ savininkas, „Santa“ grupės, į kurią įeina 40 įmonių, savininkas.
„Pats faktas, kad baltarusiška nafta vis dar teka į Roterdamo uostą ir iš jo yra transportuojama po visą pasaulį, per visą Europą šį bei tą parodo. Visas „Belneftechim“ koncernas, visos jos sudedamosios dalys, būtų labai svarbi kryptis, kuriai turėtų būti nutaikytos sankcijos. Taip pat kalbame ir apie trąšas „Belaruskali“, visgi Baltarusija trąšų gamybos versle yra viena didžiausių pasaulyje gamintojų. Yra aibė krypčių, kurias būtų galima taikyti, bet svarbu sukurti tokį ekonominį spaudimą, kad režimas negalėtų kvėpuoti“, – sakė M.Milta.
Tai galėtų būti smūgis Baltarusijos eksportui, taip pat ir viešajam sektoriui, nes kaimyninėje šalyje daugelis įmonių iki šiol nėra privatizuotos. Visgi M.Milta mano, kad priimant sprendimus dėl sankcijų, blaškytis nereikėtų.
„Kalbama, kad tokiu būdu būtų padarytas smūgis visuomenės atžvilgiu. Baltarusijos visuomenė iš tiesų gyvena sunkiomis sąlygomis, bet pagrindinis to kaltininkas yra Lukašenka ir jo kruvinas režimas. Būtent jis privedė Baltarusiją prie tos situacijos. Sankcijos yra būdas atgrasinti Lukašenką ir padaryti bent vieną žingsnį atgal, taip pat ir paleidžiant politinius kalinius“, – sakė jis.
Tuo tarpu Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas, ekonomistas Marius Dubnikovas teigė, kad pats taikliausiais sankcijų variantas būtų boikotuoti Baltarusijos eksportą.
„Baltarusija gyvena iš naftos importavimo, perdirbimo ir jos eksportavimo į Didžiąją Britaniją ir kitas Vakarų Europos šalis. Taikliausia būtų tiesiog nustoti pirkti prekes iš Baltarusijos. Režimas tuomet bankrutuotų – jis negalėtų mokėti pinigų jėgos struktūroms, lygiai taip pat negalėtų ir, sakykime, išsilaikyti iš Rusijos. Rusija normaliame lygmenyje negalėtų palaikyti Baltarusijos, nes tai yra didelis kraštas, 10 mln. žmonių, išlaidos yra labai didelės, ir Rusija to finansiškai nepajėgtų pakelti“, – sakė ekonomistas.
Baltarusijos nacionalinio statistikos komiteto duomenimis, didžiausi šalies eksporto sektoriai 2020 m. buvo chemijos pramonė (5,745 mlrd. JAV dolerių), maisto ir žemės ūkio pramonė (5,718 mlrd. JAV dolerių), mašinos, įrengimai ir transporto priemonės (5,586 mlrd. JAV dolerių). Į penktuką taip pat patenka mineraliniai produktai (3,986 mlrd. JAV dolerių), kurių eksporto vertė per metus nukrito 45 proc., ir metalai (2,208 mlrd. JAV dolerių).
Iš viso per 2020 m. eksportuota produkcijos už 29 mlrd. JAV dolerių, per metus šalies eksporto vertė nukrito 13,5 proc.
EBPO duomenimis, 2019 m. pagrindinės Baltarusijos eksporto rinkos buvo Rusija (13,4 mlrd. JAV), Ukraina (4,14 mlrd. JAV dolerių), Jungtinė Karalystė (2,3 mlrd. JAV), Vokietija (1,32 mlrd. JAV) ir Lenkija (1,31 mlrd. JAV).
Kraštutinis sprendimas – atjungti šalį nuo SWIFT sistemos
Tarp ekspertų sklando ir dar viena idėja – Europa galėtų atjungti Baltarusiją nuo tarptautinių pervedimų sistemos SWIFT.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Ramūno Vilpišausko teigimu, ši priemonė galėtų būti taiklesnė nei skrydžių draudimai, nuo kurių gali nukentėti ir baltarusių pilietinė visuomenė.
„Manau, kad tai būtų tinkamesnė priemonė ieškant balanso tarp to, kad sankcijos kąstų tiems, kas naudoja prievartą prieš savo šalies gyventojus, ir, kita vertus, kuo mažiau pakenktų Baltarusijos piliečiams“, – 15min sakė R.Vilpišauskas.
Tai nebūtų nauja strategija – 2012 m. balandį ES Tarybos sprendimu nuo šios sistemos atjungtas Iranas. 2016 m., suderinus branduolinį susitarimą, šalies bankai vėl buvo prijungti prie šio tinklo.
M.Dubnikovas ir M.Milta turi abejonių, ar tokiam sprendimui Baltarusijos atžvilgiu pakaks politinės valios.
„Turbūt tai nėra labai realu, nes tai yra labai stiprus sprendimas. Jeigu būtų priimtas tarptautinių atsiskaitymų užblokavimas, tai būtų beprecendentis pokytis, kai net ir Baltarusijos valstybinės įstaigos negalėtų atsiskaityti už savo pirkimus. Režimui tai būtų didžiulis smūgis. Apie tai buvo kalbėta anksčiau, norėta jį pritaikyti Rusijai, bet to buvo atsisakyta, nes galbūt tai yra per stipri priemonė. Iš esmės, galbūt Baltarusijai, kuri Europai yra ekonomiškai nereikšminga šalis, toks sprendimas galėtų būti pritaikomas ir galėtume labai stipriai spustelėti režimą“, – aiškino M.Dubnikovas.
M.Milta šiuo klausimu taip pat liko atsargus. Jis prisiminė, kad tokių kalbų būta ir rudenį, po Romano Bondarenkos žūties. Lapkričio mėnesį mirtinai jėgos struktūrų sumuštas protestuotojas R.Bondarenka mirė ligoninėje. Po jo mirties Baltarusijoje vyko didžiuliai protestai.
„Tai yra labai nelengvas, didžiulis iššūkis. Yra Irano pavyzdys, bet šiuo klausimu neturiu atsakymo. Bet baltarusiškajame interneto segmente tokios diskusijos vyko rudenį ir kol kas, bent jau aš, dar nemačiau šių diskusijų sugrįžtančių. Įdomu, kad apie tai kalbama Lietuvoje“, – sakė jis.
A.Lukašenka pats gąsdina užsienio investuotojus
Europos šalių priimtas draudimas į ES skraidyti Baltarusijos nacionaliniam vežėjui, nors ir laikinas, dalinai atriboja šią šalį nuo Europos žemėlapio. Tai buvo greičiausiai įvesta sankcija, tačiau už jos slypi kiek platesnis kontekstas, mano SEB ekonomistas Tadas Povilauskas.
„Sunku atrasti tarptautinę kompaniją, kuri po dabartinių įvykių Baltarusijoje jaustųsi saugiai. Jei nutrūksta susisiekimas oro erdve, o jeigu tu esi investuotojas, susisiekti su šalimi, į kurią esi investavęs, tampa sudėtinga. Savaime suprantama, kad noro būti tokioje šalyje yra gerokai mažiau. Galimybės, kad likusios kompanijos išsikels ir pasiims kažkiek darbuotojų po tokių įvykių padidėja“, – teigė jis.
Všį „Versli Lietuva“ Tyrimų ir analizės skyriaus vedėja Jonė Kalendienė pastebėjo, kad tai galėtų būti galimybė Lietuvai prisitraukti daugiau užsienio įmonių iš Baltarusijos, tačiau pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų sulaukti ES sprendimo.
„Šiandien yra ribojamas oro transportas, bet Baltarusija pasiekiama ir kitais būdais. Tačiau net iki šiol būdavo įvairių ribojimų, net ir toms įmonėms, kurios nebūtinai norėdavo fiziškai ateiti, o tik domėdavosi. Režimas kartais taiko gąsdinimus ir apribojimus, tai greičiausiai dar labiau sustiprėtų“, – spėjo ji.
J.Kalendienė taip pat mano, kad ligšiolinės šalies iniciatyvos, viliojant baltarusiškus verslus į Lietuvą nenutrūks. Lietuvos valdžia jau kuris laikas lengvina imigracijos sąlygas aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš trečiųjų šalių. Be to, kaip gegužės pradžioje komentavo ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, persikėlimu į Lietuvą tuo metu domėjosi 110 Baltarusijos įmonių, o 42 buvo jau pradėjusios persikėlimo prcesą.
„Klausimas, kaip tai bus vystoma fiziškai, nes nemaža dalis darbuotojų yra ten. Kitas dalykas, dirbant su startuoliais vis tiek nemažai daliai žmonių fiziškai nebūtina atvykti į Lietuvą, daug kas vyksta nuotoliniu būdu“, – pastebėjo Všį „Versli Lietuva“ atstovė.
Kaip paveiktų Lietuvą
Jei Baltarusijai ekonominės sankcijos būtų įvestos, tai neišvengiamai paliestų ir Lietuvą, tačiau ekonomistai sutaria, jog poveikis mūsų šaliai nebūtų ženklus.
„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pastebi, kad tokiomis aplinkybėmis galima tik pasidžiaugti, kad Baltarusijos, kaip ekonominės partnerės, svarba Lietuvai yra itin susitraukusi.
Ekonomistė lygina, kad Lietuva pernai į Baltarusiją eksportavo tik 3,6 proc. viso prekių eksporto. Maža to, didžiąją dalį – net 88 proc. šio srauto sudarė re-eksportas.
„Taigi Lietuvos gamintojams Baltarusija, kaip rinka, yra visai nereikšminga – tik 0,7 proc. visų lietuviškos kilmės eksportuojamų prekių teko Baltarusijai. Paslaugų eksporto struktūroje Baltarusijos vaidmuo reikšmingesnis, tai septintoji mūsų paslaugų eksporto rinka, į kurią pernai eksportavome 4,6 proc. viso Lietuvos paslaugų eksporto (kelių ir geležinkelių transporto, turizmo ir t.t. paslaugų)“, – 15min komentavo I.Genytė-Pikčienė.
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas Darius Imbrasas pritaria, kad Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai nėra stiprūs, tad ir sankcijų atveju poveikis mūsų šaliai nesiektų 1 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP).
„Lietuvos banko vertinimu, nutrūkusi užsienio prekyba su Baltarusija Lietuvos ekonomiką paveiktų nedaug. Uždraudus visą eksportą į Baltarusiją Lietuvos ekonomika vidutiniu laikotarpiu paaugtų 0,9 procentinio punkto mažiau“, – komentavo D.Imbrasas.
Pasak jo, stipriausias poveikis būtų juntamas šiais metais, kai ekonomikos augimas būtų apie 0,5 procentinio punkto lėtesnis, vėliau neigiamas poveikis švelnėtų: 2022 m. sudarytų 0,3 procentinio punkto, o 2023 m. – 0,1 procentinio punkto. Vertinant poveikį išreikštą to meto kainomis eurais, per 2021–2023 m. laikotarpį jis sudarytų apie 700 mln. eurų.
„Atsižvelgiant į numatomą poveikio mastą bei prognozuojamą ekonomikos augimą didžioji dalis Lietuvos verslo šių sankcijų iš esmės neturėtų pajusti. Lietuvos ekonomika netgi su įvestomis sankcijomis turėtų gana sparčiai augti“, – pabrėžia D.Imbrasas.
Labiausiai palietų uostą ir geležinkelius
Visgi atskiras įmones sankcijos Baltarusijos valstybinėms įmonėms turėtų paliesti gana ženkliai. I.Genytė-Pikčienė primena, kad skaudžiausias smūgis tektų Birių krovinių terminalui, kurio beveik visą krovą sudaro „Belaruskalij“ trąšos. Poveikį pajustų ir Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir „Lietuvos geležinkeliai“, kur baltarusiški kroviniai sudaro apie 30 proc. Tiesa, abi įmonės tvirtina bandančios diversifikuoti savo veiklą.
„Lietuvos geležinkelių transporto ir uosto tandemui baltarusiškų prekių tranzito srauto netekimas būtų rimtas iššūkis, kuris atvertų veikloje vakuumą. Jo, tikėtina, operatyviai kompensuoti nepavyktų. Tiesa, Rail Baltica ir žadama patogi jungtis su Klaipėdos uostu teikia vilčių, kad alternatyvų atrasime“, – mano I.Genytė-Pikčienė.
„Lietuvos geležinkelių“ komunikacijos departamento atstovas Martynas Burba 15min tvirtino, kad visi baltarusiški kroviniai sudaro apie trečdalį viso krovinių vežimo geležinkeliu bendrovės „LTG Cargo“ krovinių srauto. Didžiąją dalį viso baltarusiško krovinių srauto sudaro trąšos. Iki šių metų vasario mėnesio „LTG Cargo“ vežė ir didžiausios Baltarusijos naftos produktų eksportuotojos BNK krovinius – naftos produktus, o pernai šios bendrovės visas krovinių srautas sudarė apie 3,7 proc. viso 2020 m. bendrovės pervežto krovinių kiekio.
„Jei baltarusiški kroviniai nebūtų vežami per Lietuvos Respublikos teritoriją, galimų praradimų įtaka LTG grupei būtų reikšminga“, – teigia įmonė.
Visgi pabrėžiama, kad bendrovė jau anksčiau baltarusiškų krovinių pervežimo veiklą laikė kaip turinčią aukštą verslo riziką. Dėl to „LTG Cargo“ bendrovė ir visa LTG grupė sutelkė pastangas į verslo rizikų diversifikavimą, tarptautinę plėtrą ir naujų paslaugų vystymą. „LTG Cargo“ pernai įsteigė dukterinės bendrovės Lenkijoje ir Ukrainoje, kur aktyviai plečia savo veiklą. Dar šiemet bendrovė pradės intermodalinius pervežimus, sujungdami Lietuvą su Vakarų Europa, taip pat pasirašyti preliminarūs susitarimai su potencialiais klientais Ukrainoje dėl lokomotyvų nuomos.
Krovinių diversifikaciją vienu pagrindinių pranašumų vadina ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas. Visgi kol kas uostas nuo baltarusiškų krovinių priklauso gana smarkiai.
A.Latakas 15min tvirtino, kad 2020 m. Klaipėdos uoste baltarusiškų krovinių perkrauta 15,6 mln. tonų (apie 32 proc. visos krovos), kai bendra uosto krovinių apyvarta buvo 47,8 mln. tonų. 2019 m. buvo krauta 14,1 mln. tonų (30,5 proc.) baltarusiškų krovinių, o iš viso Klaipėdos uoste buvo perkrauta 46,3 mln. tonų.
„Šiemet dalis naftos produktų buvo nukreipta ne per Klaipėdą. Tačiau kitų baltarusiškų krovinių srautas augo. Tad kol kas bendras baltarusiškų krovinių kiekis išlieka panašus kaip pernai – apie 30 proc. visos krovos. Bendra šių metų sausio – balandžio mėn. Klaipėdos uosto krovinių apyvarta yra 14,98 mln. tonų krovinių (2,2 proc. daugiau nei pernai)“, – vardija A.Latakas.
Apibendrindama I.Genytė-Pikčienė tvirtina, kad Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumas šio konflikto akivaizdoje yra ribotas, o 2014 m. Ukrainos-Rusijos geopolitinio konflikto metu Lietuvos verslas patyrė dar ne tokių išbandymų – Rusijos embargo poveikis Lietuvai buvo skausmingiausias ES.
„Ir tai mūsų verslas persiorientavo, atsispyrė, atrado naujų rinkų ir užsigrūdino. Be to, po tokių išbandymų mažėja Lietuvos priklausomybė nuo tokių neprognozuojamų ir pavojingų rinkų, tad tampame atsparesni“, – mano ekonomistė.
