„Mes savo kaimą atvežame į miestą ir bandome įteigti, kad tai, kas yra kaimas, tai yra lietuviška“, – pasakojo Arūnas, vienas baro savininkų.
Jis pabrėžia, kad lietuvių tauta buvo sukurta kalbos pagrindu, kuria tuo metu kalbėjo tik valstiečiai, todėl ir lietuviškumą siejame su kaimu – trankia muzika, sočiais patiekalais iš kiaulienos ir bulvių, šiaudiniais namų stogais.
„Lietuviai dabar nusitempia užsienietį pavalgyti cepelinų ir laukia, ką jis pasakys. Mes patys tyčiojamės iš tų lietuviškų patiekalų. Nenorime pripažinti patys sau, kad esame daugiau ką sukūrę“, – pasakojo Arūnas.
Jis su kolegomis turi ambiciją pasiūlyti Vilniui lietuvišką miestietišką barą – su lietuviška, bet ne „pupyčių“, muzika, skaniais, bet be lašinių ir bulvių, patiekalais, ir, kaip sako, nepelnytai pamirštais lietuviškais gėrimais.
Suvalkijos kaimas Vilniuje
„Tai, ką mes įsivaizduojame esant lietuviška nuotaika, patiekalais, muzika, tai yra XIX amžiaus Lietuvos Suvalkijos kaimas. Ir mums tai yra neskanu, nesmagu. Mes esame mieste, ir kam tą parodiją daryti“, – svarstė Arūnas.
XIX amžiuje, priminė jis, kai kūrėsi tautinės valstybės, lietuvių tauta buvo sukurta pagal vieną kriterijų – kalbą. Daug valstybių Europoje kūrėsi kalbos pagrindu, nors ji tikrai nėra vienintelis tautą apibūdinantis, išskiriantis bruožas – pavyzdžiui, airiai nekalba airiškai, bet jie yra airiai.
Kadangi lietuviškai kalbėjo daugiausia tik valstiečiai, o miesto gyventojai, bajorai kalbėjo lenkiškai, lietuviškumą pradėjo simbolizuoti kaimas, kuris dabar miestiečiui yra neretai svetimas – pernelyg tranki muzika, riebūs patiekalai, nepažįstama aplinka.
„Jeigu paklausi lietuvio, jis tau atsakys, kad lietuviška muzika yra baisi, patiekalai – taip pat. Taip įsivaizduojamas ir tipiškas lietuviškas baras – šiaudiniais stogais, su vėdarais, alumi ąsočiuose. Bet čia yra kaimas, o mes gyvename mieste. XIX amžiuje mes nurašėme visus kitus luomus – miestiečius, visą bajoriją, kalbėjusią lenkiškai, ir lietuviais padarėme gyvenusius kaime“, – pasakojo Arūnas.
Todėl lietuviai, gėdydamiesi prasto kaimiško skonio, kurį neretai supranta kaip lietuviškumą, kuria užsienietiškas užeigas – itališkus, prancūziškus, graikiškus restoranus, airiškus ar britiškus pubus.
„Ir tai yra parodija. Geras yra tas, kuris daro tai, ką supranta. Lietuviai pačiame Vilniuje bando kopijuoti picerijas, prancūziškus, graikiškus, japoniškus, britiškus, airiškus restoranus, bet vis nepataiko. Juos turi kurti išeiviai iš tų šalių.
Tai, ką mes įsivaizduojame esant lietuviška nuotaika, patiekalais, muzika, tai yra XIX amžiaus Lietuvos Suvalkijos kaimas. Ir mums tai yra neskanu, nesmagu. Mes esame mieste, ir kam tą parodiją daryti, – svarstė Arūnas.
Itališką restoraną turi kurti italas, nes tik jis žino, ko tam restoranui reikia. Neužtenka nuvažiuoti, pamatyti ir tada bandyti tą patį kopijuoti Lietuvoje“, – sakė Arūnas.
Vyras pasakojo, kad daug jo užsieniečių draugų atostogas Vilniuje apibūdina labai gražiais žodžiais – Vilniuje gražų vasaros vakarą sėdint lauko terasoje dažnai girdėti, kaip prie gretimo staliuko kažkas pabrėžia, kad jaučiasi taip gerai, lyg ne Vilniuje būtų.
„Vienas jaučiasi kaip Romoj, kitas – kaip Paryžiuj. Bendra tai – atostogos, jokio galvos skausmo, daug žmonių. Tai nieko bendro neturi nei su Paryžiaus, nei su Romos aplinka, nei su graikiškais sirtakiais, bet jie jaučiasi kaip kitoje šalyje dėl nuotaikos, kurią mes sukuriame, bet bijome pasakyti, kad tai yra lietuviška. Mes esame sukūrę pakankamai autentišką miesto atmosferą. Bet mes nedrįstame įvardinti, kad tai yra tikra lietuviška atmosfera, kurios niekur nerasi. Kodėl mes baidomės visko, kas yra lietuviška?“ – kalbėjo Arūnas.
Jo bare groja lietuviška muzika, sklinda lietuviškos virtuvės kvapai ir geriamas midus. Kaip atrodo lietuviškas baras? Arūnas pasakojo, kad teko improvizuoti, kuriant lietuvišką interjerą ir ypač ieškant produktų, kurie pakeistų įprastą kiaulieną ir bulves.
Atsisakė kiaulienos ir bulvių
„Mes pusę metų sėdėjome ir galvojome, kuo bulves pakeisime“, – pasakojo Arūnas. Rado. Taip pat atsisakė ir kiaulienos.
„Ilgiausias ginčas buvo dėl to, kas yra lietuviškas maistas. Per amžius jis buvo visiškai kitoks – Lietuva bulvių nevalgė, nes jos atsirado tik XVII amžiuje. Kiauliena taip paplito todėl, kad atsirado bulvės, kuriomis buvo labai gerai šerti kiaules, bulvė yra derlinga ir gerai laikosi per žiemą. Tai pagrindiniu maistu ir tapo bulvės ir kiaulės. O mes atsisakėme kiaulienos ir bulvių. Paėmėme produktus, kurie čia augo ar gyveno – mėsa, paukščiai, žolelės, prieskoniai“, – pasakojo vienas „Etnobaro“ savininkų.
Visą valgiaraštį kūrė virtuvės šefė virėja, kurią pamatysite sukantis atviroje baro virtuvėje. Buvo atsisakyta visų ingredientų, kurie nuo seno Lietuvoje neaugo.
„Kuriame tuos daiktus, ko galbūt Lietuvoje nėra ir nebuvo. Mes improvizuojame, kaip galėjo būti. Nerasite jokio patiekalo, aprašyto kokioje nors knygoje. Tai yra kūryba. Mes tiesiog ragaujame ir žiūrime, ar yra skanu. Ir visai nieko. Atradome tokias daržoves kaip pastarnokai, ropės, kaliaropės. Bandome atrasti tai, kas augo pas mus ir ką galime panaudoti, ir išeina skaniai“, – pasakojo jis.
Improvizuoti yra būtina, nes Lietuvoje, pasak Arūno, kaip ir Europoje, nėra beveik nieko unikalaus – vienos šalies virtuvė primena kitos virtuvės maistą.
Prie lietuviško patiekalo – lietuviškas ir gėrimas. „Etnobaro“ lentynose stovi „Alitos“ šampanas, „Pienių“ vynas, midaus balzamas „Žalgiris“ ir kiti lietuviški gėrimai.
„Skirtingi luomai skirtingai maitinosi, turėjo skirtingus virėjus, po Prancūzijos revoliucijos prancūzų virėjai išsibarstė po visą pasaulį, kai nebereikėjo karaliui gaminti, jie atsivežė savo prieskonių. Tai ta lietuviška virtuvė, kaip ir visoje Europoje, yra toks mišinys – nieko nėra tikro“, – sakė baro savininkas.
Ištraukė ir pamirštus lietuviškus vaisių vynus
Arūnas pabrėžė, kad valgiaraštis visą laiką keisis, nes jį kūrusi virtuvės šefė ir toliau eksperimentuoja, ieško, ką galima pagaminti iš Lietuvoje augusių daržovių, gyvulių, žolių.
„Virtuvės šefė domisi tuo, visą laiką kažką naujo sugalvoja. Nes viskas, ko moko kulinarijos mokyklose, – kaip teisingai kubeliais supjaustyti bulves ir morkas, o dabar nereikia bulvių pjaustyti. Ji nuolat ieško naujų daržovių, naujų derinių. Ir tas meniu nuolat keisis – ieškome ir toliau“, – pasakojo jis.
Prie lietuviško patiekalo – lietuviškas ir gėrimas. „Etnobaro“ lentynose stovi „Alitos“ šampanas, „Pienių“ vynas, midaus balzamas „Žalgiris“ ir kiti lietuviški gėrimai.
„Duodame visko, ką turime savo. O jeigu neturime, tai duodame to, ką mėgstame. Pateikiame tą, ką turime gero, bet gal esame pamiršę, – visus midus, vaisių vyną, gerą alų. Tai yra reklama patiems sau – lietuviams“, – pasakojo Arūnas.
Reklama yra ir gera lietuviška muzika, kurios, tikina Arūnas, tikrai yra.
„Muziką leidžiame lietuvišką, bet ne tą, kurią mums bando įpiršti prodiuseriai – jaunas sutvarkytas mergaites, bet gerą lietuvišką muziką, kurios patiems negėda klausytis“, – pasakojo Arūnas.
„Etnobare“, kaip ir daugumoje sostinės barų ar kavinių, vyksta protmūšiai. Arūnas užsiminė ir apie kitus renginius, skirtus lietuviškumo populiarinimui, tačiau pažadėjo – nuobodžių istorinių diskusijų nebus: „Norime tiesiog parodyti, kad vilniečiu būti yra smagu.“
