Praėjusią savaitę centriniam bankui pradėjęs vadovauti Gediminas Šimkus teigia, kad šios problemos sprendimo reikia ieškoti kredito unijų sektoriuje, kapitalo rinkoje bei stiprinant kitus jau veikiančius finansų rinkos dalyvius.
„Buvo pastangos pritraukti bankus iš užsienio, tačiau jiems mūsų rinka nepasirodė įdomi. Mano galva, mes turime stiprinti dėmesį esamiems rinkos dalyviams, sukurti sąlygas jiems išaugti. Mes matome, kad kredito unijų sektorius po įvykusios reformos yra atsigavęs, sustiprėjęs, labiau konsoliduotas, daugelis kredito unijų pradėjo dirbti pelningai – šis sektorius turi tikrai didelį potencialą“, – interviu BNS sakė G.Šimkus.
Pasak jo, finansų technologijų (finech) sektoriaus plėtra Lietuvoje išlieka sparti, tačiau dabar daugiau dėmesio reikia skirti ne naujų įmonių pritraukimui, o jo sukuriamos vertės, kuria galėtų pasinaudoti gyventojai ir verslas, didinimui.
G.Šimkaus teigimu, sparčiai augant ir modernėjant finansų sektoriui reikia toliau stiprinti pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją.
Naujasis Lietuvos banko vadovas atsakė į BNS klausimus.
– Kokios, jūsų vertinimu, yra dabartinės Lietuvos finansų sistemos stiprybės ir silpnybės?
– Kalbant apie finansų sistemos stipriąsias puses, tai mes turime efektyviai veikiantį ir gerai kapitalizuotą bankų sektorių, mes turime šuoliui pasirengusią kooperatinės bankininkystės sistemą, palankią reguliacinę aplinką, fintech įmonių spurtą. Taip pat turime gerai parengtą institucinę sąrangą, ką puikiai parodė, pavyzdžiui, Lietuvos banko atsakas į pandeminę krizę.
Kalbant apie silpnybes, niekaip neišeina pradėti nuo kažko kito nei dabartinės pandeminės situacijos. Taip, bankų sistema pakankamai gerai susidorojo su iššūkiais, bet ir pandemija dar nėra pasibaigusi, kaip sakoma, viščiukus skaičiuojame rudenį. Antras dalykas, mūsų finansų sistema yra stipriai dominuojama bankų, kapitalo rinka kaip alternatyva yra pakankamai silpnai išvystyta. Ta pati bankų sistema yra labai koncentruota, nuolat pasikartojančios finansų paslaugų prieinamumo, kainų problemos, aš manau, bent jau dalinai yra toks koncentracijos atspindys.
– Kaip būtų galima sumažinti stambiųjų bankų koncentraciją rinkoje?
– Manau, tą reikia matyti kaip procesą. Svarbu, kad traukinys atsistotų ant bėgių ir tos naujai atėjusios įmonės, nes mes rinkoje turime ne keturis bankus, kaip kartais yra įsivaizduojama, o septyniolika bankų ir užsienio bankų skyrių. Mes turime dvi centrinių kredito unijų sistemas ir 60 kredito unijų, bet kažkaip jos mūsų perspektyvoje praeina šonu.
Kitas dalykas yra kapitalo rinka. Gerindami galimybes joje pritraukti finansavimą ir kapitalą, mes padedame tiek verslui gauti naujus instrumentus, kuriais galima pritraukti lėšų veiklai, o iš kitos pusės finansų rinkos dalyviai per kapitalo rinką gali pritraukti kapitalą ir likvidumą savo tolesniam augimui. Tai yra labai svarbu, nes finansų įmonėms, kad jos galėtų augti, reikalingas proporcingas kapitalo augimas su turto apimčių augimu. Labai svarbu ir tai, kad per kapitalo rinką ir dėl jos keliamų skaidrumo ir apskaitos reikalavimų, galima patraukti institucinių investuotojų dėmesį, o su juo ateina tokie puikūs dalykai, kaip know-how, ekspertizė, patirtis.
– Apie kredito unijų potencialą kalbama jau ne vienerius metus, tačiau didesnio proveržio kol kas nematyti. Pavyzdžiui, šio sektoriaus turtas sudaro tik nedidelę bankų turto dalį.
– Grįšiu prie to, ką jau sakiau anksčiau. Mes neturime sau kelti tikslo iš esmės pakeisti padėtį, pavyzdžiui, per dvejus metus. Įvykus šio sektoriaus reformai, penkios kredito unijos nusprendė reorganizuotis į specializuotus bankus, o likusios susijungė į centrinių kredito unijų sistemas. Nuo tada, kai įvyko kredito unijų reforma, kai buvo peržiūrėta jų turto kokybė, kai jos pradėjo vis labiau veikti kaip vientisas organizmas, praėjo labai mažai laiko ir aš džiaugiuosi tais unijų rezultatais, kuriuos matau. Šis sektorius iš labai nuostolingo tapo pelningu.
Taip, vis dar matome kredito unijų skaičiaus mažėjimą, tačiau aš ir Seime sakiau, kad grandinė yra stipri tiek, kiek stipri kiekviena jos grandis. Pastaruoju metu silpniausios kredito unijos ne bankrutavo, o susijungė su kitomis. Kita vertus, sektoriui konsoliduojantis reikia žiūrėti į priekį ir čia svarbus kapitalo vaidmuo. Kooperatinė bankininkystė turi tą ypatumą, kad kapitalas ateina iš pajininkų, todėl jo pritraukimo galimybės yra sunkesnės. Todėl reikia galvoti, kaip tą kapitalą sustiprinti, kad pats sektorius galėtų tiek teikti didesnius kreditus, tiek greičiau augti.
– Kokius kelius matote kredito unijų kapitalo stiprinimui?
– Vienas iš kelių yra institucinio investuotojo pritraukimas. Tai galėtų būti ir, pavyzdžiui, tas pats Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kuris jau pakankamai seniai yra investavęs į Šiaulių banką ir jį iš lokalaus žaidėjo pavertė nacionaliniu, ketvirtu pagal dydį banku Lietuvoje. Kodėl panašaus kelio negalėtų pakartoti ir kitos institucijos, aš manau, tokių galimybių tikrai yra.
– Tačiau net ir penkto pagal dydį Lietuvoje Medicinos banko turtas yra pastebimai didesnis nei kredito unijų.
– Jūs lyginate su kredito unijomis, o aš lyginu su centrinių kreditų unijų sistema. Ir čia yra didysis, konceptualus pokytis, nes anksčiau mes turėjome pavieniai veikiančias unijas, kurios turėjo labai ribotas galimybes augti, o dabar turime centrinių kreditų unijų sistemas, kurios konsoliduoja atskirų kredito unijų pastangas, galimybes, kapitalą, jos gali efektyviau valdyti savo veiklą ir greičiau akumuliuoti, sindikuoti kapitalą, tai yra sujungti kapitalą ir tokiu būdu finansuoti tiek didesnius projektus, tiek plėsti savo veiklą.
– Ar centrinių kredito unijų sistemos išsprendė piktnaudžiavimo problemą, kuri šitame sektoriuje dar visai neseniai buvo pakankamai aktuali?
– Jei kažkas nuspręstų kažką blogo padaryti, tai turbūt ir padarytų. Labai svarbu, ar yra kontrolės sistema, kuri leidžia veikti prevenciškai ir laiku sučiupti kažką už rankos. Mano galva, iš tikrųjų yra padaryti labai svarbūs žingsniai ta kryptimi – dabar veikia bent jau dviejų lygių sistema. Pačioje centrinių kredito unijų sistemoje yra žymiai sustiprėjusi kontrolė kreditų unijų, yra ir Lietuvos bankas, kuris kaip priežiūros institucija prižiūri visą sistemą. Manau, kad kontrolės gerokai padaugėjo.
– Kalbant apie finansų technologijų įmones, ar šio sektoriaus plėtra jau duoda apčiuopiamų rezultatų?
– Procesas dar nepasibaigęs, kad galėtume pateikti tokį vertinimą, tačiau mes vis labiau turime galvoti ne tik apie kiekybinius rodiklius – naujų įmonių skaičių ar naujas darbo vietas. Reikia, kad tos paslaugos, kurios atneša ir sukuria fintech įmonės, taptų vis labiau prieinamos rinkoje, kad gyventojai ir verslas tomis paslaugomis galėtų pasinaudoti.
Fintech įmonių dabar yra pakankamai daug, tačiau nesakyčiau, kad naujų įmonių atsiradimo procesas yra kažkiek prislopęs Praėjusiais metais, pavyzdžiui, buvo licencijuotos 35 įmonės, ne tik mokėjimo įstaigos, bet ir įvairesnę veiklą vykdantys žaidėjai. Tačiau vis didesnį dėmesį turime skirti sektoriaus brandos didėjimui, rizikų valdymui, nes didžioji nauda jau yra pasiekta – mes esame žinomi, kaip jurisdikcija, turinti palankią reguliacinę aplinką, gerą ekosistemą.
– Daugėja ir specializuotų bankų. Kada jie galės sudaryti didesnę alternatyvą tradicinių bankų kreditavimo veiklai, nes kartais atrodo, kad dalies jų prioritetas linksta į mokėjimo paslaugas?
– Jeigu specializuotas bankas matytų tik mokėjimo paslaugų perspektyvą, jam banko licencija būtų šiek tiek perteklinė. Kai pasirenkama specializuoto banko licencija, mano nuomone, yra neatmetamos ir kreditavimo galimybės, mes tą matome ir iš šiuo keliu judančių įmonių. Svarbiausia, kad specializuoti bankai neliktų supermažais nišiniais žaidėjais, nes jų statusas nereiškia nišinės veiklos. Taip, jų veikla yra paprastesnė, palyginti su įprastu komerciniu banku, bet tiek tradiciniams, tiek specializuotiems bankams iš esmės taikomi tie patys reikalavimai.
– Kodėl Lietuvai nepavyksta pasiekti proveržio skatinant finansavimo pritraukimą per kapitalo rinką?
– Man ir kyla klausimas, kodėl kitose valstybėse yra daugiau pasinaudojama kapitalo rinkos privalumais nei Lietuvoje. Reikia išsiaiškinti priežastis, nustatyti reguliavimo sistemos kliūtis, nes kitaip ir liksime šalimi su mažai išvystyta kapitalo rinka. Tiesiog paklauskime tų, kurie emituoja ar perka vertybinius popierius, kokios jiems kyla problemos.
Sprendimų ieškoma, pavyzdžiui, pernai lapkritį Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Lietuvos, Latvijos ir Estijos centriniai bankai bei Šiaurės investicijų bankas pasirašė susitarimą dėl komercinių vekselių rinkos stiprinimo. Kai kurios įmonės jau yra išleidusios vertybinių popierių remiantis šiuo susitarimu.
Labai svarbus finansinio raštingumo klausimas, žinojimas, kad yra ne tik reguliuojama kapitalo rinka, bet ir nereguliuojama jos dalis, kur yra gerokai mažiau reikalavimų, nereikia parengti sudėtingų prospektų. Įmonės turi žinoti savo galimybes, tačiau tai neateina tiesiog savaime. Parodykime, kad yra tos galimybes.
– Kartais susidaro įspūdis, kad įmonės paprasčiausiai vengia pritraukti lėšų iš išorės, nesiima net minimalių pastangų, pavyzdžiui, išleisti obligacijas.
– Lietuvos bankas atlieka įmonių apklausas ir ten įdomūs rezultatai – daugelis įmonių apskritai vengia skolinimosi, bent jau seniau, ir augimo galimybes matydavo labiau iš savo vidinių šaltinių, tai reiškia, iš akcininkų ar artimųjų finansinių lėšų. Situacija keičiasi, bet nemažai verslų buvo pradėti ir kur kas seniau, tad ir gyvenimiška patirtis bei išsilavinimas yra iš tokių senesnių laikų.
Tokie įpročio ar manymo dalykai yra keistini. Nes iš tikrųjų, didžiulį verslą iš nuosavų lėšų yra labai sunku išvystyti.
– Atrodo, kad tas nenoras skolintis daliai mūsų gyventojų yra tarytum įgimtas.
– Tą aš ir bandžiau pasakyti, kad yra tam tikri tradiciniai dalykai, ypač galbūt smulkesniame versle. Bet kartos keičiasi, versle taip pat, ateina žmonės su nauju išsilavinimu. Negalima sakyti, kad kapitalo rinkoje nieko nevyksta, bet norėtųsi, kad ji būtų labiau prieinama ir matoma kaip alternatyva bankams. Dabar, turiu sutikti, pirmas pasirinkimas yra paskola banke. Tų bankų yra labai daug, todėl galima ieškotis palankesnių sąlygų ir, be jokios abejonės, didesni verslai tą daro kuo puikiausiai. Beje, bankai stipriai konkuruoja dėl gerų klientų.
– Kalbėdamas apie bankų sistemos stiprybes ir silpnybes, neminėjote pinigų plovimo. Manote, kad tai nebėra problema?
– Ne, aš manau, kad pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencija yra darbas, kurį Lietuvos bankas su kitomis institucijomis turi daryti. Sakyčiau, tai buvo problema kai kuriose kitose valstybėse ir, be jokios abejonės, tie purslai užtiško ir ant mūsų, nes mes esame vieno regiono šalis. Tam turi būti skiriamas valstybės mastu ypatingai didelis dėmesys, tačiau tai nėra mūsų silpnybė.
Suprasdami šią riziką mes iš vienos pusės turime vertinti spartų finansų sektoriaus augimą, todėl atitikties klausimų valdymas ir prevencija yra labai svarbūs. Iš kitos pusės, suprasdami šias rizikas mes siekiame tapti šios srities kompetencijos lydere. Ir šitoje vietoje yra puikus privataus ir valstybės sektoriaus partnerystės pavyzdys – Pinigų plovimo prevencijos kompetencijos centras, kurį įsteigė Finansų ministerija, Lietuvos bankas, komerciniai bankai.
Kai kalbame apie priežiūrą, reguliavimą ir panašius dalykus, turime veikti preventyviai, neleisti, kad tos rizikos materializuotųsi. Jei jos materializuojasi, jau reiškia, kažkas įvyko negerai, gal kur nesuveikė kontrolės sistemos, ar pačioje įmonėje, ar teisinė bazė nepareikalavo tinkamų kontrolės priemonių, galbūt priežiūroje įvyko nepakankamai efektyvūs dalykai, bet jau yra per vėlu. Mes turime užtikrinti, kad problemos neatsirastų.
– Pastarojo meto pinigų plovimo skandalai, kuriuose minimi didieji Skandinavijos bankai, rodo, kad priežiūros veiksmai buvo pavėluoti. Ar dabar situacija yra pasikeitusi?
– Pirmiausia, šie atvejai buvo kitose jurisdikcijose ir aš nenorėčiau komentuoti kitų jurisdikcijų priežiūros veiklos. Tačiau finansinių technologijų įmonių spurtas atneša labai novatoriškus sprendimus ir jais pagrįstas paslaugas. Todėl yra be galo svarbu, kad priežiūros pusėje mes būtume žingsniu priekyje. Aišku, tą sunku padaryti, bet reikia bent jau neatsilikti ir suprasti, kaip juda lėšos, kaip teikiamos paslaugos, kokie sprendimai taikomi, kad rizikos būtų valdomos preventyviai.
Kitas dalykas, ką duoda skaitmenizacija, atsiranda kitos galimybės gauti informaciją. Žvelgiant į ateitį, atsiras galimybė pradėti rinkti informaciją mikroduomenų pagrindu, tai leis žymiai efektyviau realiu laiku reaguoti į tai, kas vyksta, savalaikiai įsiterpti ir užkardyti rizikas. Čia ateities dalykai, bet jie turės būti padaryti.
– Kalbate apie Lietuvą ar globaliau?
– Šiuo konkrečiu atveju kalbėjau apie Lietuvą, bet iš tikrųjų šitos iniciatyvos kyla bent jau Europos Sąjungos lygiu. Žinoma, kitos jurisdikcijos nesiderina prie Europos Sąjungos, tačiau, pavyzdžiui, JAV irgi diegia panašius sprendimus, kurie leidžia surinkti mikroduomenis iš rinkos žaidėjų.
Suprantu vieną dalyką – būdami bankų sąjungos dalimi, bendros priežiūros mechanizmo dalimi, mes turime matyti bendrą kontekstą ir įsilieti į bendrą judėjimą. Bet tai visiškai nereiškia, kad atskirais atvejais mes negalime kurti savų sprendimų, kurie pagrįsti moderniu duomenų valdymu, surinkimu, pažangia analitika kuri leistų veiklą vykdyti efektyviau ir kokybiškiau.
– Kokius matote savo pagrindinius tikslus ir iššūkius Lietuvos banko vadovo poste?
– Juos įvardinau tiek Seime, tiek prezidentui. Pirmas dalykas yra finansų sistemos stabilumas ir tvarumas. Antras dalykas – finansinių paslaugų prieinamumas. Šis klausimas kartojasi nuolat ir tą nuolatinį pasikartojimą aš girdžiu, kad ta problema yra, todėl mes turime ieškoti būdų, kaip atliepti visuomenės poreikius, nes Lietuvos bankas pirmiausia tarnauja visuomenės interesams.
Trečias dalykas – modernus ir pažangus centrinis bankas. Ketvirtas dalykas, efektyvesnė diskusija ir bendradarbiavimas su kitomis valstybės institucijomis, nes daugelis dalykų, apie kuriuos kalbu, yra Lietuvos banko ir kitų institucijų bendras darbas.
Be jokios abejonės, labai svarbu, kad tai, ką darome ir komunikuojame, suprastų visuomenė, kuriai mes ir dirbame.
– Dėkui už pokalbį.
