Apvalias medines lazdeles ir teptukų kotelius bei baldinius dygius (kaiščius) iš jų gaminanti bendrovė „AMG“ („Apvalūs medžio gaminiai“) gali girtis esanti antra pasaulyje pagal tokios produkcijos kiekį. Ir esą galėtų augti dar labiau, tik štai darbuotojų pritrūksta.
Teptukai ir baldai
Po įmonės teritoriją vedžioja jos direktorius Arnoldas Jonaitis, čia dirbantis jau 22 metus. Bendrovė priklauso „BAC“ grupei, trys šios grupės įmonės veikia Ukmergėje, ketvirtoji – jų – Vievyje. Dar yra įsteigta ir atstovybė Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Gauname medieną iš Ukmergės, džioviname džiovykloje. Per mėnesį sunaudojame apie 1200 kub. m medienos. Jeigu skaičiuotame rąstais, plonrąsčiais, tai apie 3,5 tūkst. kub. m plonrąsčių. Tai labai didelis kiekis“, – pasakojo A.Jonaitis.
Ši mediena virsta iš pradžių tiesiog lazdelėmis, jos rūšiuojamos rankomis, tai pamainoje, kai lankėmės gamykloje, darė jauna moteris su nepriekaištingu manikiūru – lengvai ir sklandžiai atrinkinėjo tas lazdeles, kurios keliavo į atliekas.
Kitas įrengimas tas lazdeles supjausto tam tikro ilgio pagaliukais, skaneris juos skanuoja, tikrina kiekvienos lazdelės ilgį ir diametrą ne po vieną kartą. Tačiau paskutinį žodį vis tiek taria prie įrengimų dirbantis žmogus – jis atrenka, kaip sako direktorius, tą „likusį vieną procentą netinkamų produktų“.
Esame antras fabrikas pasaulyje kaištukų gamyboje. Pagaminame jų apie 400 mln. Išvertus į, tarkim, komodas, to kiekio užtenka 10 mln. komodų.
„Dirbame keturiomis pamainomis, 24 valandas, septynias dienas per savaitę. Iš lazdelių pasidaro dailės teptukų kotai įvairaus storio. Teptukų lazdelių Lietuvoje niekas negamina, mes vieninteliai.
Esame antras fabrikas pasaulyje pagal dydį kaištukų (dygių) gamyboje. Pagaminame jų apie 300 mln. per mėnesį, dabar pagerinus įrangą – ir 400 mln. Išvertus tai į, tarkim, komodas, kur dedama daugiausia kaiščių, tai per mėnesį to kiekio užtenka 10 mln. komodų. Stalams ar kėdėms jų reikia dar mažiau“, – vedžiodamas po gamyklą pasakoja A.Jonaitis.
Vis dėlto jis pastebi – juk baldai nėra tai, ką žmonėms reiktų pirkti kasdien, kas kelis mėnesius ar net kelerius metus. Todėl ir esą kyla klausimų, kiek gi tų komodų reikia.
Perdėtu optimizmu netrykšta
Tad įmonės direktorius į ateitį žvelgia realistiškai – nepamatuotu optimizmu jis sako negalintis pasikliauti. O ir patirties 2008-2009 metų krizės metu įgyta. Tad A.Jonaitis sako, kad didelis augimas, kuris prognozuojamas kitais metais, žadina budrumą, nes ir prieš aną krizę pirma buvo didžiulis pakilimas, o tada baldų pramonėje sąstingis prasidėjo metais anksčiau, negu apėmė kitas sritis.
„Jeigu bus toks medienos kainų ir poreikio kilimas, taip augs darbo užmokestis, nes dabar darbininkai tampa brangesni nei administracijos darbuotojai, tai čia jau viskas, 2008-2009 metų krizė. Ji jau ir gal yra, tik dar nesuprantame to. Mes turėjome krizę 2007 m., o visi kiti – 2008-ųjų gale. Tada irgi mediena labai pabrango, buvome ant bankroto ribos. Tad medienos pramonė anksčiau pajunta.
Mes ir dabar matome: pernai klientai sakė, kad ne ne, mes neaugsime. Dabar sako – augsime 30 proc. Vadinasi, nebeaugs taip“, – kalbėjo A.Jonaitis.
Mes ir dabar matome: pernai klientai sakė, kad ne ne, mes neaugsime. Dabar sako – augsime 30 proc. Vadinasi, nebeaugs taip.
Direktorius sako, kad sukaupta patirtis leistų įmonėje dirbti vos dešimčiai žmonių, o vis tiek jie dirbtų pelningai. Jis neslepia, kad šiemet vieną pamainą ankstyvą pavasarį teko išleisti į prastovas, pasinaudojo valstybės parama.
Dabar planuojamos investicijos į įrangą, kadangi darbuotojų trūksta, o atsivežti jų iš kaimyninių šalių Rytuose A.Jonaitis kol kas nežada. Esą pirmiausia reikia mokėti saviems, o tik nebeturint išeities atsivežti svetimšalius, kurie, kaip sako direktorius, kainuoja tikrai nepigiai – juos tenka ir apgyvendinti, ir į darbą vežioti. Nors neslepia, kad dairėsi tokių galimybių.
Augimą vis dėlto planuoja
Šių metų įmonės apyvarta turėtų siekti 7,7 mln. eurų. Pernai pardavimų pajamos siekė arti 6,5 mln. eurų, tad augimas planuojamas išties didelis.
Tačiau, kaip sako bendrovės pardavimų vadovė Inga Čeponytė, augimas labiau susijęs ne su gamybinių apimčių augimu, o brangstant žaliavoms didėja ir gaminių kainos: „Šiais metais kainos klientams augo vidutiniškai 20-25 proc. Per 25 metus tai pirmas kartas, kai taip kilo kainos dėl išteklių.“
Iki šiol kasmet įmonė auga dešimtadaliu, išskyrus pandeminius 2020-uosius.
2021 m. planuojame 19 proc. augimą, bet tai ir yra tie 20 proc., kuriais kėlėme kainas klientams. Įmonės tikslas augti ne tik kaina, bet ir gamybiniais pajėgumais.
„Krytis buvo 12 proc., kas gal natūralu, palyginus 2019 ir 2020 metus, nes turėjome tikrai pristabdytas rinkas Italijoje, Vokietijoje ir pan. dėl COVID-19. 2021 m. planuojame 19 proc. augimą, bet tai ir yra tie 20 proc., kuriais kėlėme kainas klientams. Įmonės tikslas augti ne tik kaina, bet ir gamybiniais pajėgumais.
Kitąmet žiūrėsime, kaip seksis ir su darbuotojais, bet norime pasiekti 10 mln. eurų apyvartą. Tiek klientų, tiek įrengimų turime, beliko tik sutvarkyti vadinamąją minkštąją dalį – žmonių arba kitokių sprendimų surasti, kad gamyba augtų“, – kalbėjo pardavimų vadovė.
Įmonėje šiuo metu dirba beveik 90 žmonių, yra buvę ir 104, tad, kaip sako A.Jonaitis, trūksta apie dvidešimties darbuotojų, nes daug sergančiųjų – esą kartais net įtarimų kyla, ar išties žmonės serga, ar tik nenori dirbti.
Pasiekia egzotiškas šalis
A.Jonaitis rodo lazdeles teptukams, kurios keliaus į Dominikos respubliką. Ir tai ne vienintelė tokia egzotiška rinka, kurią pasiekia lietuvių gaminiai. Jie taip pat keliauja į Šri Lanką, Mauricijų, Meksiką.
Tačiau, kaip aiškina bendrovės pardavimų vadovė I.Čeponytė, tai nėra taip neįprasta, kaip galėtų atrodyti – tiesiog į tas šalis savo gamybą perkėlė kitos šalys, kurių bendrovės yra labiau mums įprastos lietuviškų įmonių partnerės.
„Nereikia tikėtis, kad Šri Lanka turi savo didelę gamybą. Tiesiog dalis šalių iškėlė savo gamybas į trečiąsias šalis. Štai fabrikas Šri Lankoje anksčiau veikė Japonijoje, jo vadovai japonai, bet naudoja šrilankiečių darbo jėgą. Mauricijuje veikiantis fabrikas persikėlė iš Prancūzijos, jie gamina aukštos kokybės kosmetinius teptukus „Chanel“ ir panašiems vardams.
Dominikos respublika – to, ką jie gamina, prekės ženklas yra anglų, vadovas anglas. Tailande turime irgi klientą, gamina teptukus, jų prekės ženklo savininkai yra amerikiečiai. Visi ieško pigesnių šalių, kur galėtų gaminti. Taip atsirado tos egzotiškos rinkos“, – pasakojo I.Čeponytė.
Nereikia tikėtis, kad Šri Lanka turi savo didelę gamybą. Tiesiog dalis šalių iškėlė savo gamybas į trečiąsias šalis. Štai fabrikas Šri Lankoje anksčiau veikė Japonijoje.
Mezgami ryšiai su Kinija, užklausos sulaukta iš Australijos, galvojama ir apie Afrikos šalis.
Šiuo metu iš viso prekiaujama su beveik 30 pasaulio šalių. Lietuvoje lieka vos apie 5-7 proc. produkcijos. Tačiau, kaip sako A.Jonaitis, galbūt dalis pagamintos produkcijos čia grįžta, tarkim, „Ikea“ koncernui parduodami dygiai iškeliauja į Slovakiją, kur supakuojami kartu su metaliniais varžtais ir tada nemaža dalis grįžta pas baldų gamintojus Lietuvoje.
Anot A.Jonaičio, jo vadovaujama įmonė aprūpina „Ikea“ kaištukais – patenkina net 80 proc. jos poreikio. I.Čeponytė sako, kad būtent darbas su „Ikea“, nors yra sudėtingas, išmokė įmonę siekti aukščiausios kokybės, diegti vienodo lygio kokybę.
Ir būtent su šituo koncernu susiję ir produkcijos pokyčiai gamykloje – iki 2007 m., kai tarp partnerių atsirado jis, dominavo lygios lazdelės, o tada imtasi gaminti baldinius kaištukus.
Neišmeta ir pjuvenų
„Dar vienas įdomus gaminys, – sako direktorius, rodydamas mėlyną kaištuką. – Jis yra apipurkštas klijais. Tad surinkinėjant namuose baldą tereikia pilti vandens, kuris aktyvuoja klijus ir suklijuoja detales.
Taip ir baldų fabrikuose veikia tik vandens purkštukai. Pagrindinė rinka jiems yra Amerikoje, Europoje mažai. Naudojant klijus jie uždžiūva, stringa, o čia tereikia vandens.“
Iš beržinės lentos gaminant lazdelę, pusė medienos virsta pjuvenomis. Jos virsta briketais ir kuru lietuvių krosnims. Tokiu būdu, kaip sako įmonės direktorius, stengiamasi nepalikti jokių atliekų.
Nuo COVID-19 įmonėje skiepijamasi aktyviai, imunitetą turi apie 85 proc. dirbančiųjų.
O dirba daugiausia vietiniai, gyvenantys Vievyje ir jo apylinkėse. Vienas kitas atvažiuoja iš Elektrėnų, Trakų, tačiau jų mažuma. Pats direktorius kasdien į darbą važiuoja iš Ukmergės.
„Mūsų atlyginimai tokie, kad pagal pramonės rinkas esame penkti nuo viršaus maždaug. Dabar nuo spalio keliame apie 10 proc. algas. Dabar vidutinis atlyginimas iki mokesčių yra 1700-1800 eurų. Įmonėje dirba daugiau moterų, apie 60 proc., tai moterys uždirba maždaug nuo 700 iki 1000 eurų, vyrai – nuo 800 iki 1200-1300 eurų. Moterys daugiau pagalbinius darbus daro, vyrų darbas reikalauja daugiau kompetencijų, tarkim, dirba staklininkais.
Kai norime palyginti vyrų ir moterų atlyginimus, reikia žiūrėti, kokius jie darbus dirba, o ne jų lytį“, – apie atlyginimus ir jų skirtumus sakė bendrovės vadovas.
