Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Frankofonijos šalių centro koordinatorė dr. Giedrė Pranaitytė nuo gimimo turi judėjimo negalią ir tai jai nesutrukdė sėkmingai baigti mokslus bei keliauti, tačiau pradėjusi ieškoti darbo susidūrė su priešiškai nusiteikusiais potencialiais darbdaviais.
„Vieno darbo pokalbio metu teko išgirsti žeminančias pastabas arba tariamai „nekaltus“ juokelius. Pasitaikydavo ir ciniškų pasiūlymų dirbti už smarkiai menkesnį atlygį nei kitiems darbuotojams. Rodos, darbdaviai bijo neįgaliųjų, nes vis dar mato mus per senų standartų prizmę“, – sako dr. G. Pranaitytė.
Jos teigimu, darbdaviai nenori samdyti žmonių su negalia, kuriems reikia lengvesnio ar specialiai parinkto darbo ar pritaikytos darbo vietos, nes stengiasi išvengti papildomų išlaidų.
Rodos, darbdaviai bijo neįgaliųjų, nes vis dar mato mus per senų standartų prizmę.
Graudūs dejavimai – nepadeda
Jos teigimu, šiandien visuomenėje dar egzistuoja nemažai mitų apie žmones su negalia, vieni laiko juos nepilnaverčiais, kiti galvoja, kad jiems nereikalinga nei profesija, nei asmeninis gyvenimas.
„Dar kiti mus ignoruoja, dangstantis frazėmis „mums su jais per sunku“, „jiems vis tiek nieko nereikia“ arba jaučia perdėtą gailestį. Patys neįgalieji tuomet jaučiasi nejaukiai, nes iš tikrųjų mes laukiame ne gailesčio, o pagarbos ir pripažinimo. Tačiau visuomenei ir darbdaviams nelengva suvokti, kad neįgaliojo pasaulis neapsiriboja ligonine ir mes galime dirbti“, – pasakoja VDU Frankofonijos šalių centro koordinatorė.
Dėl šių priežasčių nemažai asmenų su negalia, jeigu tik yra galimybė, renkasi slėpti savo neįgalumą, nes bijo, kad jų nepriims į darbą arba neteisingai įvertins.
Nevertinti žmonių pagal asmeninę praeitį ir žvelgti tik į turimus įgūdžius bei profesines kompetencijas skatina socialinė kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“.
Jeigu dažniau matytume gatvėse – būtų lengviau priimti į darbą
Neigiamas požiūris į asmenis su negalia, anot dr. G. Pranaitytės, likęs dar iš sovietinių laikų, kai neįgaliuosius išvysti gatvėse buvo beveik neįmanoma. Anot jos, šiandien dar daug kas pamena, kai žmones su negalia Lietuvoje apleisdavo net tėvai, jie buvo išnaudojami, nepriimami į „normaliųjų“ bendruomenę.
„Neįgalieji arba nekišdavo nosies iš namų, arba buvo priversti gyventi specializuotuose internatuose, kurių tvarka primindavo GULAG‘o lagerį. Todėl dėsninga, kad esant tokiai politinei situacijai, darbdaviai taip pat nelaiko neįgaliųjų potencialiais darbuotojais, nekviečia jų į darbo pokalbius, nesidomi akademiniais pasiekimais. Šiandien šis požiūris keičiasi, nes vis dažniau neįgaliuosius matome gatvėse“, – sako dr. G. Pranaitytė.
Darbdavių ir visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, anot jos, pagerintų privalomas reikalavimas priimti tam tikrą skaičių neįgalių darbuotojų visose Lietuvos įmonėse.
„Nepalaikau atskirų socialinių įmonių idėjos, nes jose dirbantys neįgalūs žmonės tik dar labiau atskiriami nuo „sveikųjų“, gyvenančių įprastą gyvenimą be apribojimų. Tokios neigiamos segregacijos privalu vengti. Jeigu kai kuriose valstybėse egzistuoja tam tikros kvotos darbuotojams pagal lytį, tai kodėl negalėtų atsirasti kvotos neįgaliems darbuotojams, kad kiekvienas atrastų savo vietą, atsižvelgiant į asmeninius gebėjimus. Tada darbo pokalbiai vyktų be pašaipų ar skaudžių komentarų potencialaus darbuotojo atžvilgiu, o teigiama praktika padėtų darbdaviams galutinai atsisakyti diskriminacinių nuostatų“, – sako moteris.
Kodėl negalėtų atsirasti kvotos neįgaliems darbuotojams, kad kiekvienas atrastų savo vietą, atsižvelgiant į asmeninius gebėjimus.
Trukdo nepritaikyta aplinka
Judėjimo negalia, anot jos, tikrai nėra lemiamas veiksnys gyvenime, tačiau tai yra tam tikras nepatogumas, kurį turi kasdien nugalėti.
„Nepritaikyta aplinka sukelia daug sunkumų, nes būna sudėtinga patekti į reikiamą patalpą ar nuvykti į tam tikrą vietą. Trūksta keltuvų, liftų, sunku judėti ir dėl apledėjusių takų, pernelyg stačių pandusų viešose vietose, studijoms reikalingų priemonių ar per siaurų durų.
Iš asmeninės patirties žinau, kad labai sunki padėtis šiuo klausimu išlieka tokiose institucijose kaip Vilniaus ar Klaipėdos universitetas, todėl žmonėms su negalia yra apribojamos galimybės įgyti išsilavinimą. Paradoksalu, bet neįgaliesiems sklandžiai įsilieti į darbo rinką dažnai koją pakiša išsimokslinimo stoka, menki darbo įgūdžiai, kuriuos lemia jų judėjimui nepritaikyta aplinka“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
