– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria lietuviai, kurdami įmonių įvaizdį?
– Pirma ir didžiausia problema – noras sukurti įvaizdį, kuris neatitinka tikrovės. Kompanija gali gražiai atrodyti reklamoje, tačiau jei jos biure klientą pasitinka nemaloni sekretorė, neapsukrus vadybininkas ar įsigyjamas nekokybiškas produktas, – įvaizdis neturi vertės. Lietuviai per daug investuoja į įvaizdžio kūrimą, pavyzdžiui, kavinių savininkai itin rūpestingai sukuria interjerą, kuris iš tiesų lankytojams yra visai nejaukus.
– Ko reikia, kad įmonės įvaizdis būtų sėkmingas?
Kompanija gali gražiai atrodyti reklamoje, tačiau jei jos biure klientą pasitinka nemaloni sekretorė, neapsukrus vadybininkas ar įsigyjamas nekokybiškas produktas, – įvaizdis neturi vertės.
– Visus žinomus prekių ženklus sukūrusius žmones, nepriklausomai nuo jų kilmės, turto ar išsilavinimo, vienijo du bruožai – darbštumas ir atkaklumas. V. Leninas rašė, kad „revoliucijai įvykti neužtenka vieno žmogaus entuziazmo. Reikia, kad susiklostytų objektyvios, palankios sąlygos visuomenėje“. Kitais žodžiais tariant – rinkos dydis ir poreikis yra dar du svarbūs veiksniai, lėmę kompanijų-lyderių atsiradimą. Mane visada žavėjo verslininkų sprendimai liautis gaminti muilą, kurį jie gamino šimtą metų ir imtis gaminti mikroprocesorius vien dėl to, kad rinkai tuo metu jų reikėjo.
– Kaip manote, ar ateityje lietuviams pavyks savo idėjomis užkariauti pasaulinę rinką?
– Kaimynines šalis jau aplankiusi sėkmė su tokiais prekių ženklais kaip „Nokia“ ar „Angry Birds“ dar nereiškia, kad mums viskas prarasta. Pasaulyje žinomo prekės ženklo neturi nei lenkai, nei estai ar rusai. Tiesa, išeiviams iš Lietuvos tai pasiekti pavyko už Lietuvos ribų, bet tikiu, kad šioje plokščioje ir integruotoje planetoje – tai tik laiko klausimas, kada mes nustebinsime pasaulį.
– Dalyvausite LiMA konferencijoje „LiMA Day Klaipėda‘2014. Įvaizdis atsiperka“, kur kalbėsite tema „Mitai ir legendos – įmonės įvaizdžio kertiniai akmenys“. Kokius mitus ir legendas turite omenyje?
– Tai lygiai tokios pat istorijos, kaip ir apie Žaną d‘Ark ar „Penkiolikos metų kapitoną“. Vienos istorijos mus žavėjo vaikystėje, kitos – jaunystėje, bet yra ir istorijų, kurios mus žavi brandžiame amžiuje. Žmonės nori identifikuoti save kaip atitinkamos gaujos, kompanijos, partijos ar visuomeninio sluoksnio dalį, todėl verslo istorijos yra neatsiejama tokios identifikacijos dalis.
Tai veikia kaip papildomas akstinas, darant sprendimus, kuriuos, žinia, padaryti nėra lengva ir paprasta. Mes perkame šokoladą, kuris gaminamas jau šimtą metų, laikrodį, gaminamą du šimtus metų ir sėdame į automobilį, kurį vairuoja mums imponuojanti įžymybė. Kodėl taip yra? Pasąmonėje visada norime jaustis tokie pat vertingi, kaip ir kiti, vartoję kažką kokybiško per visą žmonijos istoriją. O kur dar pridėtinės vertės efektas?
