Kartais susimąstai filosofiškai – ar iš tiesų vartotojas bėga pirkti televizoriaus būtent į tą parduotuvę, kurioje vaikų laukia Kalėdų Senelis, o ne reklamuojamą senio besmegenio?
„Iš tiesų“, – atsako pelną skaičiuojantis parduotuvės savininkas, ir aš tyliai sutinku.
Ir vis dėlto, įsivaizduokime, kad mums nereikia per Kalėdas parduoti telefono už 1 litą su įsipareigojimais 5 metams, nereikia konkuruoti su kitais prekybos centrais dėl kiekvieno besižvalgančio dovanų, nereikia ir uždirbti iš brangtelėjusio kalėdinio meniu.
Kokia dar galėtų būti komunikacija, aktualizuojanti Kalėdas? Lyg koks piktas Grinčas pabandžiau sudėlioti keletą aštrių temų, galinčių atkreipti skubančiojo kalėdoti dėmesį.
Kalėdos ir nevartojimas. Žinote, kodėl vaikai laukia Kalėdų? Teisingas atsakymas :). Vaikišką materializmą, iš kurio dažniausiai taip ir neišaugama, šiuolaikinė vartojimo kultūra išpūtė iki Kalėdų pirkimo karštligės.
Dovanų pirkimas šiandien ir galvos skausmas. Po kalėdinių pirkinių ateina ir finansinė sausra. Vienas prekybos tinklas savo kalėdiniu šūkiu šiemet žiebia be užuolankų: „Nevaržyk savęs per Kalėdas“.
Žodžiu, kažkur gruodžio rūpesčiuose paskęsta ir tikrasis Kalėdų džiaugsmas, dėl kurio teoriškai visas šurmulys ir vyksta. Ar antivartotojiška komunikacija gali permušti pardavimų skatinimo artileriją? Kiekiu, matyt, kad ne, tačiau taikliu šūviu galima išsiskirti iš raudonai-žalių žinučių chaoso.
„NE“ kalėdiniam kičui. Kai pažiūri į kalėdinę simboliką, kuri dominuoja vaizdinėse reklamose ir parduotuvių lentynose, supranti, kad visa tai yra nupiešta JAV prieš gerus 80 metų, ir kasmet vis negudriai adaptuojama.
Kalėdinis kičas pateisinamas, nes spinduliuoja džiaugsmą ir artėjančius laisvadienius. O ar gražios Kalėdos buvo Lietuvoje prieš 80 metų? Ar įmanoma prekybos centrą apipavidalinti be blizgučių? Galbūt natūralios, tikros Kalėdos yra ateities tendencija, taikiai sugyvensianti su ekologija, vegetarizmu ir globalizacija.
Kalėdos mirė. Jau šiek tiek seniau. Nešvęsti Kalėdų yra keista, atstumianti ir tiesiog liūdna mintis, nes Kalėdos mums – visų pirma šeimos šventė. Iš tiesų šventė yra religinė, kas jos aktualumą mažina kasmet. Šiuolaikinėje visuomenėje trupa ir šeimos, kaip visuomenės ląstelės, svarba. Todėl ir Kalėdas vis daugiau žmonių traktuoja kaip laisvadienius ir šeimyninę pareigą.
Nors daugelis to atvirai nepripažįsta, galime įtarti, kad antikalėdines nuotaikas užantyje nešiojasi nemažai modernių asmenybių. Nešvenčiu gimtadienių, nes senstu, nešvenčiu Naujųjų metų, nes tai beprasmė proga gerti.
Ateis ir Kalėdų heiterių laikas: nešvenčiu, nes tai atgyvenusi šventė pilna religinių, kultūrinių ir nacionalinių dogmų. XXI a. pasaulio piliečiui Kalėdų nereikia!
Kalėdinės pasakos liko praėjusiame amžiuje. Man kaip jaunam tėveliui darosi neramu, ką po metų kitų reikės kurpti savo atžalai. Gal kokia nors kūrybinė agentūra ar visos drauge susidėjusios sugalvotų ką nors geriau nei tas bullshit apie kaminą ir pro jį lendantį senį?
Daugelyje namų nebėra kaminų, juo labiau židinių. Panašiai ir su laišku Kalėdų Seneliui – kodėl jį būtinai reikia rašyti ranka ant popieriaus ir siųsti paštu neegzistuojančiu adresu? Kodėl negalima paskambinti ir dėl visko konkrečiai sutarti? Gal yra šitą problemą palengvinanti mobilioji programėlė? Žodžiu, reikia kažką daryti, nes greitai vaikai nesupras, apie ką mes čia.
Kas galėtų paneigti, kad šie Grinčo pasiūlymai kalėdinei komunikacijai, nors ir pusiau rimti, ateityje taps nemažu iššūkiu ir tikru galvos skausmu masiniams prekių ženklams. Kas jeigu raudona spalva nebeskatins pirkti skalbimo mašinų, o nuo jos paprasčiausiai pykins?
Galbūt verta susimąstyti jau šiandien, kas taps pirmuoju prekybos centru, siūlančiu tik lietuviško stiliaus Kalėdų papuošimus? Kas imsis spręsti Lietuvos vaikų dovanų alkio problemą? Ir pagaliau – koks prekės ženklas užkariaus Kalėdų heiterių auditoriją?