Praėjusiais metais Europos centrinio banko atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje vis dar trys iš keturių (75 proc.) atsiskaitymų vykdomi naudojant grynuosius pinigus. Banko kortele prekybos ar paslaugų vietose braukiama tik vos dažniau nei kas penktą kartą (22 proc.). Skaičiuojant pagal mokėjimų vertę, grynieji sudaro 62 proc., o atsiskaitymai kortelėmis – 28 proc.
Nors kol kas Lietuvoje grynieji pinigai vis dar labiau mylimi už bankines korteles, gyventojų įpročius gali keisti ir patys verslininkai. Būtent taip nusprendė padaryti ir „Huracan Coffee“ kavinių tinklas, kuriame iki grynųjų pinigų atsisakymo kortelėmis atsiskaitydavo apie 65 proc. klientų.
Su kavinių tinklo direktoriumi V.Kratuliu tinklaraštis Euroblogas.lt kalba apie pirmąjį mėnesį be grynųjų ir sunkaus, bet tvirto sprendimo naudą klientams, darbuotojams ir verslininkams.
– Mintis kavinių tinkle įvesti atsiskaitymus vien elektroniniu būdu kilo stebint pasaulio tendencijas ar Lietuvos vartotojų atsiskaitymo įpročius?
– Į pasaulio tendencijas nežiūrėjau. Žinoma, šiek tiek girdžiu, kas vyksta pasaulyje. Vis dėlto tai buvo vidaus sprendimas, kuris neatėjo per vieną dieną. Jis buvo priimtas pasitarus su visais, nes Lietuvoje tai dar yra šokiruojantis ir drastiškas sprendimas.
– Kai „Huracan Coffee“ kavinių tinkle buvo paskelbta apie atsiskaitymų grynaisiais pinigais atsisakymą, sulaukėte daug dėmesio tiek iš žiniasklaidos, tiek ir įvairių komentarų socialiniuose tinkluose. Galbūt tai buvo ir rinkodaros sprendimas?
– Taip, sutinku, kad dabar mes mėgaujamės dėmesiu, bet nežinojome, kad jo tiek gausime. Tikrai tiek jo neplanavome.
– Ar buvo sudėtinga pereiti prie atsiskaitymų be grynųjų pinigų techniniu požiūriu?
– Tikrai nelengva. Įmonės Lietuvoje ir didžioji dalis tų, kurie turėtų tokiame procese dalyvauti, yra tam nepasiruošę.
Čia kyla daug klausimų, apie kuriuos būtina apgalvoti ir išspręsti. Pavyzdžiui, galvojama, kas bus, jei nebus ryšio. Bet negalvojama, kad neveiks, pavyzdžiui, momentinių mokėjimų sistema „Swish“. O kas bus, jei laidas bus pažeistas? Apie visa tai nepagalvojama. O kur dar kasos, terminalai, arbatpinigių klausimas. Čia yra labai daug sudedamųjų dalių. Tai leidžia suprasti, kad kasa – ne tik kasos dėžė, bet kartu tavo internetiniai sprendimai, kaip tai sureguliuota. Turėjome galvoti, koks planas B, jei kažkur kažkas nesuveiks. Buvo labai daug sudedamųjų dalių, kurias reikėjo sužiūrėti ir kol nepradedi daryti, net nesusimąstai, kad kai kurie klausimai iškils.
– Be grynųjų pinigų kavinėse dirbate jau mėnesį. Ar jau turėjote techninių nesklandumų, kai klientai negalėjo atsiskaityti elektroniniu būdu?
– Buvo iškilę trikdžių. Negaliu sakyti, kad nieko nebuvo nutikę. Nutiko, ir nutiko jau kitą dieną ir ten, kur nesitikėjome. Tačiau stengiamės ir norime eiti į priekį, norime progreso, o ne žingsnio atgal.
– Įvertinote praėjusio mėnesio pardavimus. Ar jaučiate pokytį?
– Dabar mieste vasara. Sunku pasakyti, kas turi daugiausiai įtakos paslaugų, kavinių, restoranų sektoriuje. Vasarą klientų šiek tiek mažiau, jei nesi įsikūręs pagrindinėse turistinėse gatvėse. Tikrai jaučiasi, kad žmonių yra mažiau, žmonės atostogauja. Bet gali būti, kad dalį klientų ir praradome dėl šio sprendimo. Bet lazda visada turi du galus – nori kažką pasiekti, tai pasiruošk nuostoliams.
– Ar svarstėte galimybę kavinių tinkle sugrąžinti atsiskaitymus grynaisiais?
– Ne.
– Gal galite įvardyti, kokie privalumai jaučiami atsisakius darbo su grynaisiais pinigais?
– Privalumų labai daug, visų net neišvardysiu. Galvojau, kad didžiausias trikdis bus vidinis personalo pasipriešinimas, bet personalas yra labai patenkintas. Nuolat turėjome daug klaidų kasos žurnaluose. Juose yra dvi dalys, kur reikia užpildyti sumas grynaisiais ir kortelėmis. Čia buvo nuolatinės klaidos. Žmonės jauni, nelabai jaučia atsakomybę skaičiuodami centus, o buhalterija kas mėnesį gauna dešimt žurnalų ir jiems svarbu, kad tie skaičiai sutaptų, o jie nuolat nesutampa ir taip kyla vidiniai konfliktai. Išvengti vidinio konflikto – labai didelė nauda.
Kitas privalumas – prieš atidarydamas kavinę darbuotojas turi susiskaičiuoti, kiek jis turi kasoje grynųjų pinigų, „padaryti įnešimą“, o tai yra laikas ir darbas, kuris neteikia didelio malonumo. Jei samdai baristą, kuris gamins kavą, tai nereiškia, kad samdai kasininką, bet jam visgi tenka ir tai daryti. Kai darbuotojas baigia darbą, jam vėl reikia uždaryti kavinę, sėdėti ir skaičiuoti pinigus, nors jau galėtų eiti namo. O jei vidury dienos ateina patikrinti valstybinė institucija, tai kasoje turi būti lygiai centas prie cento, tai darbuotojas perskaičiuoti pinigus kasoje turi dar ir dienos metu. Dabar viso šito nėra. Baigiasi darbas, darbuotojas paspaudžia mygtuką, išlenda kasos kvitas su suma, kiek surinkta per dieną pinigų, ir viskas.
Tai leidžia darbuotojui lengviau dirbti, o klientui greičiau atsiskaityti. Norite kavos? Prašom. Priliečiate prie skaitytuvo kortelę ir viskas, imate kavą ir einate gerti. Visi laimi.
– Paminėjote naudas, kurias jaučia jūsų darbuotojai. O kokia naudą jaučiate jūs, verslo savininkas?
– Man taip pat lengviau dirbti. Vilniaus mieste yra vienas grynųjų įnešimo į banko sąskaitą taškas, kur visas Vilniaus verslas neša centus. Tai galvojate, kad ten eilių nėra? O, pavyzdžiui, žinote, kokios ten eilės po Verbų sekmadienio? Siūlau pamatyti. Kažkas turi tempti tuos kilogramus monetų ant savo pečių, o kas tai turėtų daryti – direktorius ar buhalteris? Visus centus reikia surankioti, suvežioti iš kavinių. Ir kam mes visą tai darome, kam tai reikalinga?
Žmogus dirba su kava, paduoda pyragėlį ar šaukštelį, kartu skaičiuoja pinigus. Dabar bakterijų mažiau. Švariau gyvensime, sveikesni būsime.
Galvojau, kad didžiausias trikdis bus vidinis personalo pasipriešinimas, bet personalas yra labai patenkintas.
– Kokie klientų atsiliepimai?
– Žinoma, yra ir gerų, ir blogų. Tik labai džiaugiamės, kad gerų yra daugiau nei blogų. Yra žmonių, kurie sako, kad mes pažeidinėjame jų teises. Bet ta teisė kuria kriminalą. Pavyzdžiui, konkurencinė aplinka. Žinoma, ne visur, bet kai kurių restoranų ar kavinių darbuotojai uždirba minimalų atlyginimą ir turi visą užmokestį susirinkti arbatpinigiais. Kadangi kavinių tinkle arbatpinigių turime labai mažai, turime mokėti pilną atlyginimą ir mokesčius nuo viso atlyginimo. O tie, kas didžiąją dalį atlyginimo susirenka iš arbatpinigių, vargiai juos deklaruoja. Taip yra iškreipiama rinka, nes mes turime samdyti darbuotojus brangiau nei kažkas kitas.
– Paminėjote arbatpinigius. Kaip esate išsprendėte šį klausimą įvedę atsiskaitymus be grynųjų pinigų?
– Jei žmogus nori duoti arbatpinigių, jis turi galimybę palikti jų atsiskaitydamas kortele. Galima palikti bet kokią sumą. Dar yra daug programinių klausimų, kad ne kiekvienam klientui aparatas siūlo palikti arbatpinigių. Turime dar išspręsti klausimą, kad kasos „kalbėtų“, nes iš barmenų pusės kaskart prašyti arbatpinigių yra nei šis, nei tas.
Kavinėse prie kasos vis dar turime dėžutės arbatpinigiams grynaisiais, tačiau to, kas ten surenkama, neskaičiuojame. Mes nežinome, kiek ten atsiranda pinigų, bet ką mes dabar tikrai žinome – kiek arbatpinigių gaunama per korteles. O nuo jų sumokami mokesčiai. Beje, jei jūs paliekate vieną eurą, tai 51 centas sumokamas valstybei. Nors Seimo nariai komentuoja, kad negali būti skirtingų profesijų atstovai apmokestinami skirtingai, bet čia mes nekalbame apie skirtingą apmokestinimą. Mes mokame atlyginimus ir sumokame nuo jų mokesčius, juos mokame kaip visi, o arbatpinigiai yra už papildomas paslaugas, todėl jie galėtų būti apmokestinami mažiau. Žinoma, jei apmokestinimas arbatpinigiams labai sumažėtų, tai ir toliau būtų verslų, kurie norėtų, kad darbuotojai susirinktų atlyginimą arbatpinigiais, todėl reikėtų ieškoti viduriuko. Bet nuo vieno euro 51 centas, manau, tikrai yra per daug.
– Kaip manote, ar Lietuva greitu metu galėtų tapti šalimi be grynųjų pinigų?
– Būtų tobula. Manau, kad vis dėlto dešimtmečių mums reikės.
– Ar asmeniškai dar naudojate daug grynųjų pinigų?
– Labai mažai.
– Kur vis dar tenka atsiskaityti grynaisiais?
– Yra dalis paslaugų ir verslų, kur diskriminuojami kortelių turėtojai, bet čia jau niekas nešaukia, kad jų teisės yra pažeidžiamos. O štai, jei grynųjų nepriima, tai jau atrodo kriminalas. Juk, pavyzdžiui, turguje vis dar sunku atsiskaityti kortelėmis, bet ką padarysi. Vis dar yra daug paslaugų centrų, kurie, pavyzdžiui, taiso batus ar daro raktus, ir nepriima kortelių. Manau, kad norint sumažinti „šešėlį“ ir surinkti daugiau mokesčių, šalis be grynųjų yra kelias, kuriuo to pasiekti galima greitai, efektyviai ir neskausmingai.
