– Papasakokite, kaip programavimas atsirado jūsų gyvenime?
– Apie 10 metų, vis pabėgdama į motinystės atostogas, aš dirbau reklamos planavimo srityje. Tai mažiau žinoma sritis nei reklamos kūrimas – darbas yra labiau analitinis, su įvairiais optimizavimo įrankiais ir skaičiuoklėmis. Nors pabaigus matematikos studijas tai buvo gana įdomi sritis, kur galėjau pritaikyti savo žinias, tačiau ilgainiui pradėjo kliūti daug rutininių techninių darbų, taip pat manęs nedomino pati reklama, o norint būti tikrai geru specialistu, reikia gilintis ir į pačią sferą.
Be to, buvo psichologiškai sunku, kai tekdavo dirbti su klientais, kurių filosofija man buvo nepriimtina. Po motinystės atostogų supratau, kad visiškai nebetraukia grįžti į senąjį darbą ir kad reikia kažko imtis.
– Kaip „kažko imtis“ virto programavimo mokslais?
– Mane programavimas traukė jau nuo mokyklos, kai reikėjo atlikti pirmuosius uždavinius su „Pascal“ programa. Jau tada buvau įvertinusi pasitenkinimo jausmą, kai kažką suprogramuoji ir tai veikia. Buvau visiškai tiksliukė, paskutinėse klasėse per istorijos pamokas spręsdavusi matematikos uždavinius!
Jau tada vienu metu ieškojau papildomų privačių užsiėmimų, susijusių su programavimu, tačiau tai dar nebuvo labai populiaru ir mano dėmesys nukrypo. Universitete taip pat patiko programavimas, bet trečiame kurse jau turėjau pastovų, įdomų ir, kaip studentei, labai perspektyvų darbą, tad programavimas vėl pasimiršo.
Būdama motinystės atostogose supratau, kad daugiau nebebus tiek laiko kažką iš esmės keisti, tad pasiryžau baigti 6 savaičių vakarinius WEB kūrimo mokymus. Pasirinkau juos, nes WEB kūrimas, mano nuomone, puiki sritis pradžiai, ypač, kai tiksliai nežinai, nuo ko pradėti. Nors aš pati tikrai žinojau, kad nenoriu dirbti su duomenų analitika, nes buvau jau išbandžius panašią sritį, tad kai kurie pasirinkimai lengvai atkrito.
– Daugelį gąsdina sudėtingi mokymai. Jūsų tai nebaugino?
– Kadangi mokslui skirtas laikas buvo labai ribotas, t. y. vos šešios savaitės, o dėstytojai nuoširdžiai siekė pateikti kuo daugiau informacijos, mokymai buvo tikrai intensyvūs ir lengva nebuvo. Jaučiau didžiulį azartą, atrodė, kad viduje buvo užsisukęs varikliukas viską atlikti kuo geriau, tad skirdavau daug laiko namų darbams ir stengiausi maksimaliai išnaudoti tą laiką. Buvo ir pridegusių pietų, ir kitų pamirštų dalykų, nes būdavo sunku atsitraukti nuo ekrano. Labai smagu buvo sulaukti gerų įvertinimų, dėstytojų bei grupės draugų palaikymo, tad geri dalykai kompensavo visus sunkumus.
Yra visokių nuomonių dėl to, ar programuoti išmokti gali bet kas, bet aš manau, kad teoriškai labai norėdamas gali išmokti kiekvienas. Visgi, dažniausiai vieni žmonės yra labiau linkę į tiksliuosius mokslus ir jiems yra tiesiog lengviau suprasti įvairius algoritmus ir galvoje susisteminti informaciją, kitų, kurie yra labiau meniškos prigimties, tai tiesiog netraukia, tačiau genijumi tikrai nereikia būti, kad išmoktum programuoti.
Programavime yra ir labai sudėtingų, ir paprastų dalykų, atsižvelgiant į tai, kokioje srityje dirbi. Svarbu turėti didelį norą vis mokytis, nes dalykų, kuriuos reikia išmokti norint tapti geru programuotoju, yra labai daug.
– Įdomu, kaip jums sekėsi ieškoti darbo. Gal galėtumėte pasidalinti?
– Ieškoti darbo savarankiškai sekėsi gana sunkiai, nes dažnai atsakymų iš darbdavių nesulaukdavau, kas yra visiškai normalu, nes pretendavau į darbo vietas be jokios darbo patirties. Tačiau „Vilnius Coding School“ mokykla suorganizavo nemažai pokalbių, į kuriuos ėjau jau turėdama mokyklos dėstytojų rekomendacijas ir darbdavių požiūris buvo jau visiškai kitoks.
Keliose vietose pati neparodžiau didelio susidomėjimo, dėl ko kartais sulaukdavau ir kandžių pastabų – neva, kol kas negaliu pati rinktis ir turėčiau iš pradžių padirbti bet kur, kad įgaučiau bet kokios patirties. O aš norėjau iškart susirasti darbą, iš kurio nenorėčiau išeiti po trijų mėnesių.
Taip pat pretendavau ir į kelias vietas, kur labai norėjau dirbti, tačiau kiti kandidatai nukonkuravo. Šiandien, žvelgdama iš dabartinės perspektyvos, manau, kad man labai pasisekė, nes iš visų pasiūlymų atiteko pats geriausias variantas. Aš labai norėjau dirbti prie vieno didžiulio projekto, o ne kepti puslapius, taip pat džiaugiuosi dėl įmonės kuriamos atmosferos – man buvo labai svarbi ir pati aplinka, ir supantys žmonės, su kuriais teks dirbti.
– Ar galite pasakyti, kad šiandien darote tai, kas jums patinka?
– Ateidamas į naują sritį, nusileidi ant žemės – savo sename darbe esi profesionalas, iš kurio kiti gali mokytis, o čia – naujai iškeptas mokinukas, nes viskas nauja. Visgi jausmas nerealus, kai prisimeni savo pirmąsias savaites darbe ir vėliau, jau po pusės metų – užtenka palyginti, kiek daug gali padaryti.
Šiuo metu esu labai laiminga, kad pasiryžau išeiti iš komforto zonos, o kartais net sunku patikėti, kaip per tokį trumpą laiką kardinaliai viskas gali pasikeisti į gerą pusę. Kiekvieną dieną norisi eiti į darbą ir nebėra to jausmo, kai žiūri į laikrodį ir galvoji, kada čia jau galima bus eiti namo. Dabar labiau žiūriu į laikrodį ir galvoju, kaip greitai bėga laikas ir kaip per tą laiką daugiau nuveikti.
– Ką galėtumėte patarti norintiems savo gyvenime pokyčių, tačiau nedrįstantiems?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pokyčiams reikia pribręsti. Žmonėms, kurie abejoja, ar verta kažką keisti, ar ne vėlu, patariu pagalvoti, kiek laiko jie bus darbingo amžiaus ir kiek laiko nieko nekeisdami turės dirbti nemotyvuojantį darbą. Man tai labai padėjo apsispręsti. Per pusę metų nuo to laiko, kai pradėjau mokytis, aš jau dirbau savo svajonių darbe, o jei būčiau nieko nekeitusi, dar daugiau kaip 30 metų tektų švaistyti laiką.