Pateikiame M.Dargužaitės laišką, kuriame ji išdėsto savo pasitraukimo motyvus.
Darbas ar kova su malūnais?
Daug kam iškyla klausimas, kaip valstybinės įstaigos vadovė gali taip atvirai reikšti savo nuomonę.
Atrodo, kad pagaliau nutilo kalbos apie išgarsėjusių „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ sujungimą. Lietuva vis paminima kaip viena iš investicijoms patraukliausių šalių regione, užsienio įmonės kuria vis daugiau darbo vietų, skelbia plėtros planus, minimos tarp didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje.
Nebesigirdi ir premjero, ministrų ar Seimo narių nepasitenkinimo dėl „Investuok Lietuvoje“ darbo. Atrodo, viskas nurimo, ir galima ramiai dirbti. Tik va „Investuok Lietuvoje“ vadovė nenustygsta vietoje – socialiniuose tinkluose nuolat viešai išsako savo nuomonę, kritikuoja valstybinio sektoriaus neefektyvumą, dažnai prieštarauja valdančiųjų sprendimams, t.y. nuolat „politikuoja“.
Daug kam iškyla klausimas, kaip valstybinės įstaigos vadovė gali taip atvirai reikšti savo nuomonę. Svarbiausia gi dirbti savo darbą ir ne kaip kitaip, o rodant pasiektus rezultatus, įrodyti savo kaip įstaigos vadovės kompetencijas.
Ne ką mažiau svarbu yra ir sklandžiai bendradarbiauti su visomis valstybinėmis institucijomis bei su tiesioginiais vadovais – nebūtinai kompetentingais, bet vis dėlto demokratiškai išrinktais ar paskirtais. O vieša valdančiųjų ir valstybinių institucijų kritika iš Ūkio ministerijai pavaldžios institucijos atstovės yra mažų mažiausiai neetiška ir neprofesionalu.
Man net nekyla klausimas, kad tik viešumas padėjo išlikti „Investuok Lietuvoje“ nesudraskytai.
Pirmiausia, jei beveik trečdalis Lietuvos žmonių, dirbančių viešajame sektoriuje, negalėtų reikšti savo nuomonės, būtų sunku patikėti, kad gyvename demokratinėje šalyje.
Be to, man net nekyla klausimas, kad tik viešumas padėjo išlikti „Investuok Lietuvoje“ nesudraskytai, o viešai iškeltos problemos, darančios įtaką Lietuvos investicinei aplinkai, ne tik sulaukdavo šiek tiek dėmesio, bet kartais nuskambėdavo ir aukštų pareigūnų kalbose ar atsispindėdavo sukurtose strategijose.
Antra, „Investuok Lietuvoje“ rezultatai jau dabar turėtų kalbėti už save: nors prieš dvejus metus ši įstaiga veikė kaip bet kuri kita valstybinė institucija (be aiškios strategijos ir tikslų, pirmiausia orientuota į procesą, o ne į efektyvumą), šiandien ji yra viena iš efektyviausiai dirbančių valstybinių institucijų ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.
Būtent efektyvaus valdymo įvedimas „Investuok Lietuvoje“ padėjo surinkti labai profesionalią specialistų komandą ir pasiekti rekordinius rezultatus jau 2013 metais. Galima pasidžiaugti, kad 2014-ieji, atrodo, bus dar sėkmingesni: jau artimiausiu metu Lietuvoje bus pradėti įgyvendinti nauji dideli ir garsių kompanijų investiciniai projektai, kurie sukurs dar daugiau naujų darbo vietų ir ženkliai padidins Lietuvos žinomumą.
Bet šie atkaklaus darbo rezultatai vis tiek neįtikina valdančiųjų. Nepavykus buvusiai ūkio ministrei B.Vėsaitei tyliai ir be jokio pagrindo „Investuok Lietuvoje“ vadovo vietą užleisti kitam (savam?) žmogui, pradėjo ženkliai augti įvairiausių auditų bei Ūkio ministerijos reikalaujamų atsiskaitymų skaičius.
Bet šie atkaklaus darbo rezultatai vis tiek neįtikina valdančiųjų. Nepavykus buvusiai ūkio ministrei B.Vėsaitei tyliai ir be jokio pagrindo „Investuok Lietuvoje“ vadovo vietą užleisti kitam (savam?) žmogui, pradėjo smarkiai augti įvairiausių auditų bei Ūkio ministerijos reikalaujamų atsiskaitymų skaičius.
Atrodo, kad ataskaitų skaičius, kurį pradėjome matuoti dėžėmis ir gigabaitais, proporcingai auga su gerėjančiais „Investuok Lietuvoje“ rezultatais ir veiklos efektyvumu.
Be to, „Investuok Lietuvoje“ komanda daugybę kartų naujosios valdžios atstovams atsiskaitinėjo ir gyvai – daug kartų visiems pristatinėjome „Investuok Lietuvoje“ veiklos strategiją, pagrįstą nuodugnia užsienio investicijų tendencijų analize ir Lietuvos konkurencingumo pasauliniame kontekste vertinimu. Tačiau mūsų ekspertų argumentai buvo ir yra ignoruojami, o į mūsų rekomendacijas ir nuomonę atsakoma: „ne jums spręsti“.
Galiausiai, būtų labai sunku įžvelgti darbo viešajame sektoriuje prasmę, jei taikiai ir tyliai visi prisitaikytumėme prie dabartinės sistemos, matant aplinkui tiek daug neefektyvumo, nekompetencijos ir, svarbiausia, pažangos stokos. Aišku, pokyčius galima būtų daryti „iš vidaus“ – kažkaip įtikinus valdančiuosius dėl pokyčių būtinybės, dalyvaujant darbo grupėse ir kantriai tikint, kad kažkada susiburs pakankamai bendraminčių, kol pagaliau kažkas pasistūmės.
Toks laiko gaišimas man atrodo žalingas Lietuvai. Prisitaikymas man atrodo beprasmiškas ar net juokingas, ypač kai mano vienintelis grįžimo į Lietuvą tikslas buvo pritaikyti savo žinias ir patirtį būtent efektyvinant viešojo sektoriaus veiklą.
Deja, toks laiko gaišimas man atrodo žalingas Lietuvai. Tai atrodo ypač nepriimtina po daug metų darbo patirties didžiausiose tarptautinėse kompanijose užsienyje.
Bet kam, pripratusiam tik prie pačių geriausių rezultatų ir aukščiausių tarptautinių standartų siekimo, būtų nesuprantama, kodėl reikėtų ženkliai nuleisti savo standartų kartelę Lietuvoje – vien tik tam, kad prisitaikytum prie lietuviškos valstybinio sektoriaus veikimo sistemos: kompetencijomis nepagrįstos hierarchijos, nenoro už nieką prisiimti atsakomybės, natūralaus polinkio viskam atsakyti „ne“ ir panašiai.
Toks prisitaikymas man atrodo beprasmiškas ar net juokingas, ypač kai mano vienintelis grįžimo į Lietuvą tikslas buvo pritaikyti savo žinias ir patirtį būtent efektyvinant viešojo sektoriaus veiklą.
Tokie karjeros žingsniai kitose šalyse yra skatinami ir gerbtini – net ir trumpalaikis profesionalų indėlis gali ženkliai prisidėti prie daug efektyvesnio ir skaidresnio valstybės valdymo. Juk darbo valstybiniame sektoriuje tikslas nebūtinai turi būti politinė karjera ar stabilus darbas iki pensijos. O būtent tokiems profesionalams nuolankus prisitaikymas prie neefektyvios, biurokratinės ir į rezultatus neorientuotos veiklos specifikos Lietuvos valstybinėse institucijose tikrai nepanašu į prasmingą darbą.
Visą savo vadovavimo „Investuok Lietuvoje“ laiką bandžiau dirbti taip, kaip buvau įpratusi iki grįžtant į Lietuvą: konstruktyviais būdais bandant užmegzti dialogą su premjero tarnyba, Seimo Ekonomikos komitetu, buvusiais bei esamu ūkio ministrais, Trišale taryba ir daugybe kitų valdžios atstovų. Išbandžiau ir visus galimus dialogo būdus – rezultatais pagrįstas ataskaitas, argumentuotas diskusijas, analize paremtus strateginius pasiūlymus, siekimo bendradarbiauti su visais dėl bendrų tikslų.
Tačiau bent per pastaruosius metus beveik niekas nepadėjo. Priešingai, už uždarų durų toliau buvo priiminėjami jokių ekonominių argumentų neturintys strateginiai Seimo Ekonomikos komiteto siūlymai efektyvinti ir restruktūrizuoti „Investuok Lietuvoje“.
Neabejoju, kad „Investuok Lietuvoje“ vadovo pozicija yra gana patraukli „savam“ žmogui.
Atsidūrusi tokių beprasmiškų konfliktų sūkuryje, suradau paskutinį (ir vienintelį) veiksmingą būdą būti išgirstai ir nors kiek gerbiamai – kalbėti viešai.
Labai įdomus ir prasmingas Lietuvai darbas pradėjo vis labiau panašėti į nuolatinį „Investuok Lietuvoje“ veiklos gynimą nuo potencialių grėsmių, didžiausia iš kurių – užsienio investuotojų atbaidymas dėl nekompetentingo, neetiško ir neskaidraus valdininkų elgesio.
Mano darbas Lietuvoje įgijo naują prasmę – užtikrinti naujai pritrauktų užsienio investuotojų projektų įgyvendinimą Lietuvoje bei apsaugoti nors vieną valstybinę įstaigą nuo „savo“ vadovo.
Neabejoju, kad „Investuok Lietuvoje“ vadovo pozicija yra gana patraukli „savam“ žmogui. Čia ne tik galima gauti Lietuvos kontekste padorų atlyginimą, bet ir turėti puikią progą „pasivažinėti po pasaulį“. Svarbiausia, per „savą“ žmogų galima daryti įtaką sprendimams dėl ES finansinės paramos, nurodyti kaip „teisingai“ vykdyti viešuosius pirkimus ar įdarbinti daugiau partijai ištikimų, bet nebūtinai kompetentingų žmonių.
„Savas“ vadovas taip pat nuolankiai pritars bet kokiai jam draugiškos valdžios strategijai ar planui. Jis mielai važinės kartu su valdžios atstovais po rinkimų kampanijai aktualius regionus, žadės kiekvienai savivaldybei nukreipti reikalingas investicijas, neatskleidžiant, kad vietą investicijoms pasirenka ne valdžia, o pats investuotojas.
„Savas“ vadovas taip pat nuolankiai pritars bet kokiai jam draugiškos valdžios strategijai ar planui. Jis mielai važinės kartu su valdžios atstovais po rinkiminei kampanijai aktualius regionus, žadės kiekvienai savivaldybei nukreipti reikalingas investicijas, neatskleidžiant, kad vietą investicijoms pasirenka ne valdžia, o pats investuotojas.
Taip pat jis nesirūpins, kad šis laikas turėtų būti skirtas investicijų paieškai ir kryptingam darbui tikslinėse užsienio rinkose.
Geriau jis užsienyje Lietuvą reprezentuos, prisijungdamas prie valdžios delegacijų „ekskursijų“ egzotiškose šalyse kaip Malaizija ar Kazachstanas. Juk autoritetinga valdžia geriausiai žino, iš kurių rinkų reikia traukti investicijas. Jis linksės, kai iš savo vadovų išgirs, kad prioritetas turi būti investicijos iš Rytų, o ne iš Skandinavijos, Vokietijos ar JAV.
„Savas“ vadovas pritars ir neprofesionaliai su potencialiais investuotojais bendraujančiam ministrui. Nesvarbu, kad po to jis išgirs iš investuotojų atsiliepimus, kad „tai buvo pats blogiausias susitikimas, kokį kada esame turėję“.
Be to, jis labai nuoširdžiai padėkos Lietuvos politikams po jų interviu didžiausiems Vokietijos dienraščiams apie investavimo galimybes Lietuvoje, kurių metų politikai skųsis dėl emigracijos mastų, brangios elektros ir aukštos infliacijos įvedus eurą.
Toks vadovas tuo ne tik nesipiktins, bet tikriausiai nė nesupras, kad Lietuvos pristatymas užsienyje turi atitikti daug aukštesnius nei Lietuvoje įprasta matyti standartus.
Būtent taip prieš porą metų ir veikė „Investuok Lietuvoje“. Tačiau šiandien tai jau būtų neįmanoma. Net ir prie naujo vadovo naujai suburta aukšto profesionalumo „Investuok Lietuvoje“ komanda tokio darbo nesupras ir netoleruos.
Esu tikra, kad būtent tokios komandos dėka ši įstaiga ir toliau demonstruos puikius veiklos rezultatus ir bus pavyzdžiu kitoms valstybinėms įstaigoms, kaip galima dirbti realius darbus. Tokios profesionalios komandos subūrimas buvo vienas iš pagrindinių mano, kaip vadovės, tikslų – tik taip galima užtikrinti šios įstaigos veiklos efektyvumą ateityje.
Be paskutinių metų nuolatinės kovos išlaikyti „Investuok Lietuvoje“ veiklos tęstinumą, didžiausias iššūkis buvo naujosios valdžios išankstinis nusistatymas prieš bet kokį konstruktyvų dialogą.
Tačiau be paskutinių metų nuolatinės kovos išlaikyti „Investuok Lietuvoje“ veiklos tęstinumą, didžiausias iššūkis buvo naujosios valdžios išankstinis nusistatymas prieš bet kokį konstruktyvų dialogą.
Pavyzdžiui, kad ir kaip stengiausi pati premjerui pristatyti „Investuok Lietuvoje“ veiklą ir bendradarbiavimo reikalingumą, pirmą kartą jį sutikau tik kai jau buvau gavusi ūkio ministrės niekuo nemotyvuotą pasiūlymą palikti „Investuok Lietuvoje“ vadovės pareigas.
Tuo tarpu premjeras visada surasdavo laiko susitikti su įvairiausiais kitais ekspertais investicijų klausimais – juk visi geriau supranta situaciją nei „Investuok Lietuvoje“ vadovė.
Nepaisant visų trinčių ir konfliktų, pastarieji dveji su puse metų, kuriuos praleidau dirbdama Ūkio ministerijoje ir „Investuok Lietuvoje“ man suteikė labai daug vilties. Atrodo, kad vis dažniau „iš idėjos“ viešajame sektoriuje dirbti vedini žmonės drąsiau laužo įsisenėjusius stereotipus, reiškia savo pilietinę valią ir neprisitaiko prie vis dar labai biurokratinės ir neefektyvios sistemos.
Būtent šie žmonės kuria pažangą Lietuvoje ir keičia jos įvaizdį visame pasaulyje. Labai tikiuosi, kad kuo daugiau profesionalių ir kompetentingų Lietuvos piliečių pasiryš bent kurį laiką padirbėti viešajame sektoriuje tam, kad žingsnis po žingsnio, savo žinių ir idėjų dėka kurtų kitokią šalies ateitį.
Per daug jėgų tenka išeikvoti beprasmių ataskaitų rašymui, ugnių gesinimui po neprofesionalių valdančiųjų poelgių ar pasisakymų ir, aišku, nuolatiniam savo įstaigos ir savo darbo gynimui.
Deja, bet mano pačios darbas per daug supanašėjo į „kovą su malūnais“. Per daug jėgų tenka išeikvoti beprasmių ataskaitų rašymui, ugnių gesinimui po neprofesionalių valdančiųjų poelgių ar pasisakymų ir, aišku, nuolatiniam savo įstaigos ir savo darbo gynimui.
Man svetimas formalus proceso vykdymas, paremtas įsišaknijusiu biurokratizmu. Nuo pat pradžių neperpratau ir toliau atsisakau vykdyti neargumentuotus ir jokia analize nepagrįstus nurodymus, nuleidžiamus iš viršaus. Dabartiniai valdantieji nėra atviri suprasti ir tuo labiau priimti naujovių ar pokyčių.
Tokiame kontekste mano entuziastingas noras ne tik gerai atlikti savo darbą „Investuok Lietuvoje“, bet ir daryti įtaką viešo sektoriaus efektyvesniam valdymui, atsitrenkia tik į priešiškumo sieną.
Visada siekianti maksimaliai išnaudoti savo potencialą, dabartinės situacijos nebegaliu toleruoti. Nesu su bergždžiais iššūkiais kovojantis Don Kichotas.
Tad pasitraukiu iš „Investuok Lietuvoje“.
Tai nereiškia, kad nuleidžiu rankas, susitaikau su esama situacija ar nebenoriu kurti Lietuvai. Pastarųjų metų patirtis manyje dar stipriau įskiepijo pilietinės atsakomybės jausmą. Kad ir kokį iššūkį toliau pasirinkčiau ir kur bebūčiau, darbas Lietuvai bei skaidrumo ir pažangos siekis visada bus labai reikšminga mano veiklos ir motyvacijos dalis. To linkiu visiems, kuriems rūpi Lietuvos ateitis.
