Nenorėjo išgyventi tėvų patirties
Prieš daugiau nei du dešimtmečius tuomet dar tik mokyklos suole sėdėjusi Inga visiškai negalvojo apie darbą IT sektoriuje – tai buvo itin nauja ir daugeliui kone nežinoma sritis, o Elektrėnuose mokslus krimtusią merginą traukė visai kitokia karjera. Humanitariniams mokslams atsiskleidę gabumai pastūmėjo pasidomėti žurnalistikos studijomis, bet galiausiai pritrūkusi joms motyvacijos gerai besimokiusi mergina pravėrė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto duris.
„Studijuojant sutikau daugybę sumanių žmonių, nuolat matydama vietos prekyba užsiimančių tėvų pavyzdį pati norėjau organizuoti, veikti, tad atsidūriau jaunimo politinėje organizacijoje. Palaipsniui įgavau daugiau patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis, supratau savo stipriąsias puses ir pradėjau dirbti demokratines vertybes skleidžiančioje JAV politinės pakraipos organizacijoje. O mokslus tęsiau tarptautinės komunikacijos magistro programoje Vilniaus universitete“, – karjeros kelio pradžią prisimena Inga.
Aktyvus darbas anglų ir rusų kalbomis šalies sostinėje, nuolatinės komandiruotės bei seminarai užsienyje – Londone, Briuselyje, Kopenhagoje, Ukrainoje ir kitur, jaunai merginai labai patiko, tačiau pamažu keitėsi prioritetai, atsirado noras kurti šeimą ir kur kas daugiau laiko praleisti Lietuvoje. Galiausiai vyro karjera sugrąžino į studijų metais puikiai pažintą Kauną ir po šešių metų paskatino pakeisti darbovietę – Inga įsidarbino su Europos Sąjungos (ES) fondų lėšų įsisavinimu viešajame sektoriuje skirtais projektais dirbančioje įmonėje.
„Nuo politikos pernelyg toli nenuėjau, nuolat tekdavo bendrauti su savivaldybių atstovais, užsiimti strateginiu planavimu, – pasakoja pašnekovė. – Taip prabėgo maždaug dešimtmetis, per jį susilaukiau poros vaikų, viskas atrodė lyg ir gerai, bet vis neapleido mintis, kad kažkada ES skirti pinigai pasibaigs. O kas tada? Juk artėjau link 40-ies ir nenorėjau išgyventi vyresnės kartos patirties – ji sunkiai orientavosi darbo rinkos pokyčiuose, jai stigo patirties, trūko kvalifikacijos pradėti kažką naujo.“
„Užvedė“ ant kelio
Supratusi, kad būtina išeiti iš komforto zonos ir kažką keisti, Inga visų pirma įsivertino savo stipriąsias savybes. Tuomet apžvelgė darbo rinką, kurioje dominavo IT sektoriaus įmonės. Drąsiau žengti į šį sektorių motyvavo kompiuteriais besidomintis ir grafikos dizaineriu dirbantis vyras, o galutinai dėl tolimesnės karjeros apsispręsti padėjo „Women Go Tech“ programa.
„IT sektorius atrodė labai patrauklus – jis itin greitai auga ir tikrai nepasens, jame turbūt dirbs ir mano vaikai. Dalyvauti „Women Go Tech“ motyvavo noras įsivertinti, ar man iš tiesų tinka IT sritis, ar joje galėsiu pritaikyti sukauptą patirtį. Pirmas bandymas pakliūti į šią programą buvo nesėkmingas, bet tik dar labiau skatino domėtis IT, įvertinti savo silpnąsias puses, pergalvoti, ką padariau blogai, ko pritrūko, ko privalau dar išmokti“, – tuometinius iššūkius prisimena Inga.
Metus trukęs pasiruošimas gilinantis į IT sektoriaus specifiką nulėmė kur kas sėkmingesnį antrą bandymą papulti į „Women Go Tech“ programą. Su jai paskirta mentore Inga žingsnis po žingsnio įsivertino savo galimybes IT sektoriuje, gavo atsakymus į jai rūpimus klausimus, didžiulės bendruomenės palaikymas skatino susitelkti į išsikeltus tikslus, motyvavo kitaip pažvelgti į IT reikalingas savybes. Kaip prisimena pati pašnekovė, dalyvavimas programoje buvo lyg „užvedimas ir padėjimas išsilaikyti ant kelio“. Atėjus laikui priimti konkrečius sprendimus mentorė padėjo gyvenimo apraše išgryninti svarbiausius akcentus ir pasiruošti darbo pokalbio į IT sektoriaus įmones metu dažniausiai užduodamiems klausimams.
„Mentorės indėlis turėjo nemažai įtakos tam, kad labai greitai įsidarbinau IT srityje – nuo praėjusių metų liepos užimu projektų vadovės poziciją darbui su trumpalaikiais ir ilgalaikiais projektais, anglų kalba bendradarbiauju su kolegomis ir klientais iš Vakarų Europos. Iš pradžių šioje darbovietėje buvo streso ir abejonių, ar sugebėsiu ir suprasiu, kiek panikavau, nes kas antras kolegų lietuvių naudojamas žodis buvo anglų kalba. Bet „Women Go Tech“ programos metu išsiugdytas supratimas, kad visada galiu pasiklausti kolegų, o kažko nežinodama – išmokti, leido sėkmingai „įsivažiuoti“. Juk viskas padaroma, tik reikia drąsos – kai tuo patikėjau, ten ir atsiradau“, – apie savo patirtį kalba visai neseniai „iškepta“ IT profesionalė.
Padeda įvertinti asmenines savybes
Inga skaičiuoja, kad nuo pirmojo pažvelgimo į IT sektorių iki atsidūrimo jame prabėgo du metai. Anot pašnekovės, tai nėra labai ilgas laikotarpis, ypač kai per jį pavyko įsivertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, užmegzta daugybė vertingų kontaktų, įgauta daug reikalingos patirties, išmokta nesėkmes įvertinti kaip naujas galimybes.
„Manau, kad darbdaviui įspūdį padarė ne tik mano ankstesnė patirtis ir turimos savybės, mokėjimas dirbti komandoje ir komunikabilumas, bet ir mano motyvacija bei noras mokytis. Tad galiu drąsiai sakyti, kad jei turi noro ir potencialo, išmoksi ir sėkmingai persikvalifikuosi. Apie tai bei šį lūžio tašką profesiniame gyvenime panorau papasakoti ir kitiems, tad kovo mėnesį prisijungiau prie „Junior Achievement“ inicijuoto „Empowering Girls“ projekto“, – pasakoja Inga.
Ji savo patirtimi jau dalinosi su maždaug šimtu 10-11 klasės mokinių vienoje Kauno miesto mokyklų, o į kitą susitikimą Kauno rajone atvyko apie 60 septintokų ir aštuntokų. Susitikimų metu specialistė akcentuoja ir kiekvieno žmogaus stiprybių bei silpnybių ieškojimą: skatina pažiūrėti iš šalies ir įsivertinti, ką moki geriausiai, kas trukdo pasiekti savo tikslų. Taip pat – motyvuoja jų siekti, įžvelgti ir įvertinti. Leisti laiką su mokiniais skatina ir tai, kad tokios pagalbos renkantis profesiją ji būtų norėjusi dar besimokydama mokykloje.
„Žinoma, tai turi ir asmeninės naudos: galiu lavinti viešą kalbėjimą, stabtelėti ir pagalvoti apie tam tikrus momentus gyvenime; patinka ir dėmesys, nors kartais prieš sunkiai valdomą paauglių auditoriją tenka kalbėti drebančiomis kojomis, – juokiasi Inga. – Tačiau svarbiausia, kad galiu įkvėpti kitus, suteikti naujos informacijos, atsakyti į jiems rūpimus klausimus. Reikia suprasti, kad nesidalindami vieni su kitais būsime liūdna šalis. Ypač, kai nors esame tokie maži, bet galime nemažai papasakoti apie tai, kas geriausia. Tad „Empowering Girls“ projektu galiu prisidėti, kad augtume visi kartu, ir bent kiek pasirūpinti jaunąja karta.“