Kas belieka darbingo amžiaus žmogui, kai jam nesuteikiama galimybė užsidirbti pragyvenimui ir šeimos išlaikymui? Neviltis dažnai priverčia geresnio gyvenimo ieškoti didmiestyje ar užsienyje, o kaimai ir toliau nyksta.
Vis dėl to viltis yra – socialinio verslo vystymas kaimiškose vietovėse gali padėti joms atsigauti.
Socialinė ir ekonominė nauda
Neseniai vykusiame Lietuvos Kaimo Parlamento antrojoje sesijoje socialiniam verslui skirtas ypač didelis dėmesys. Susirinkusiems valdžios, organizacijų ir kaimo atstovams Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narė iš Švedijos, socialinio verslo ekspertė Ariane Rodert pasakojo apie socialinio verslo svarbą ir galimybes kaime.
Pasak jos, socialinis verslas veikia siekdamas socialinių ir visuomeninių tikslų, o ne maksimalaus pelno savininkams. Be to, didžioji dalis pelno reinvestuojama socialiniais tikslais, užpildant neįgyvendintus vartotojų poreikius ar siekiant bendro intereso. Todėl pelnas yra tik priemonė, o ne tikslas. Tuo jis ir skiriasi nuo tradicinio verslo modelio.
„Socialinis verslas sulaukė ypatingai didelio dėmesio, kai tapo įmanoma lygiagrečiai kurti socialinį ir ekonominį rezultatus: didinti socialinę sanglaudą, mažinti nelygybę ir tuo pačiu kurti verslą bei didinti gyventojų užimtumą. Tokiu būdu socialinio verslo kūrėjai prisideda prie pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Be to, jie rečiau patiria bankrotą ir, esu įsitikinusi, kad yra atsparesni krizėms“, – šio verslo modelio naudą aiškina Ariane Rodert.
Pasak jos, socialinis verslumas yra būdingas kaimo vietovių gyventojams, tokio verslo veikla yra orientuota į vartotojų poreikius, jų patenkinimą.
„Šis metodas dar vadinamas „iš apačios į viršų“, pridedančiu vertės verslo kūrėjams kaip socialiniams novatoriams, kurie siekia užpildyti visuomenės poreikius geriausiu būdu ir tuo pačiu teikiant ekonominę naudą bendruomenei“, – sakė A.Rodert.
Sekti sėkmės pavyzdžiais
Kad ir kokia akivaizdi verslo nauda kaimiškoms vietovėms, susiduriame su realybe, kad Lietuvoje kaimo gyventojai vangiai susirenka bendram darbui. Tuo tarpu Europoje galima atrasti ne vieną puikų pavyzdį kaip kaimo vietovėse plėtojamas socialinis verslas, kurį puikiausiai galėtume pritaikyti ir Lietuvoje.
„Mes turime dalintis praktika ir įkvėpti vieni kitus“, – teigia A.Rodert. Pasak ekspertės, Švedijos ir kitų Europos šalių kaimo bendruomenės jau kurį laiką buriasi į pačias įvairiausias socialinio verslo organizacijas: sporto ar laivų klubus, pomėgių, folkloro, žemės ūkio, mokslo, jaunimo, žemės savininkų, kultūrines bei politines organizacijas.
Svarbu, kad veikla būtų toje vietovėje tikrai reikalinga ir atitiktų vartotojų poreikius, tuo pačiu sukurdama darbo vietas ir tiems, kurie šiaip neturėtų galimybės įsidarbinti esamoje darbo rinkoje.
Socialinio verslo plėtra tikrai nereiškia, kad juo bus pakeistas tradicinis verslas. Šios dvi sritys nekonkuruoja. Tradicinis verslas ieško pelningų projektų, greito atsipirkimo, tuo tarpu socialinio verslo dėka steigiamos gerai apmokamos darbo vietos, – aiškino M.Maciulevičius.
Kaip, pavyzdžiui, Suomijoje susibūrė organizacija, norinti sukurti geriausias užimtumo ir įtraukties paslaugas socialiai remtiniems gyventojams. Jie suteikė galimybę jaunimui, ilgalaikiams bedarbiams, imigrantams, žmonėms su psichine ar fizine negalia įsidarbinti organizacijos įkurtuose padaliniuose.
Nors pagrindinės veiklos pamatu tapo perdirbimas nuo buities įrenginių ar baldų iki automobilių dalių, gyventojai galėjo rasti sau darbo vietą gamindami baldus, remontuodami būstus, teikdami valymo paslaugas ar net vadovaudami organizacijos perdirbimo parduotuvėje ir kavinėje.
„Socialinio verslo plėtra tikrai nereiškia, kad juo bus pakeistas tradicinis verslas. Šios dvi sritys nekonkuruoja. Tradicinis verslas ieško pelningų projektų, greito atsipirkimo, tuo tarpu socialinio verslo dėka steigiamos gerai apmokamos darbo vietos. Aišku, būtina, kad organizacija dirbtų pelningai, tačiau taip pat svarbu, kad viskas grįžtų atgal į bendruomenę, o valdymas būtų demokratiškas. Apsidairykime aplinkui – kiek daug galimybių yra ir ne tik socialinių paslaugų srityje, galbūt jos ne pačios pelningiausios, bet juk to ir nereikia. Svarbu pradėt, kurt kartu ir pavyks“, – aiškino Mindaugas Maciulevičius, EESRK narys.
Nusibodo gyventi iš pašalpų
Šiandien galime džiaugtis ne tik užsienyje atsigaunančiais kaimais. Jau ir Lietuvoje galime aptikti socialinio verslo užuomazgų. Štai Radviliškio rajono Skėmių seniūnijoje gyvena daug aktyvių žmonių savo verslumu ir noru gerinti socialinę padėtį bandančių užkrėsti ir kitus kaimų gyventojus.
„Savo seniūnijoje, šalia daugiafunkcio centro turime Vaikų dienos centrą, kur formuojami vaikų įgūdžiai, jiems padedama ruošti namų darbus, didinamas rizikos šeimų ir vaikų užimtumas, rengiami įvairiausi mokymai, kaip maistą gaminti, daržą auginti ar sodą prižiūrėti. Pociūnėlių kaimo bendruomenė turi pasodinusi sodą, spaudžia obuolių sultis, džiovina vaistažoles, arbatžoles ir net prieskonines daržoves“, – pasiekimais didžiuojasi Radviliškio raj. Skėmių seniūnijos seniūnė Romualda Rimkuvienė.
Ji pasakojo, kad kita bendruomenė turi įkūrusi traktierių atkurtoje XIX a. pakelės perkinkimo pašto pastotėje, kur vyksta edukacinės programos: Meduolių kepimo, Javo kelio ir Svečiuose pas bitininką. Taip pat ateityje planuojama sudaryti galimybę pravažiuojantiems pakeleiviams čia pavalgyti tradicinių lietuviškų patiekalų.
Socialinio verslo užuomazgos atsirado, kai didelis moterų nedarbas ir dėl to atsirandančios socialinės problemos paskatino Skėmių seniūniją ieškoti būdų, kaip didinti gyventojų užimtumą, sudarant galimybę dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi iš pašalpų.
Pasak seniūnės, pašalpos sugadina žmones, jie pripranta nieko nedaryti, kol galiausiai tai tampa jų gyvenimo būdu. Visai kita situacija būtų, jei žmonės ne gautų pašalpas, o jas užsidirbtų dirbdami socialinius darbus. Taip ne tik socialinių paslaugų atsirastų daugiau, gerėtų situacija, bet ir bendrijos pačios save išsilaikytų.
Neišnaudotų nišų socialiniam verslui yra tikrai daug. Ypač trūksta kaimuose žmonių, kurie galėtų taisyti batus ir rūbus, prižiūrėti vaikus bei teikti paslaugas senyvo amžiaus žmonėms, kurie patys nebeįstengia nudirbti darbų.
Galimybės visai šalia
„Darant kažką naujo, 10 procentų gyventojų būna už naujoves, 10 – prieš, o labiausiai gaila, kad visi likę yra apatiški. Bet kai gyventojai pradeda matyti rezultatą ir pasitikėjimo iš jų pusės daugiau atsiranda, ir ryžto patiems veiklos imtis“, – pasakoja R. Rimkuvienė.
Neišnaudotų nišų socialiniam verslui yra tikrai daug. Pasak seniūnės, ypač trūksta kaimuose žmonių, kurie galėtų taisyti batus ir rūbus, prižiūrėti vaikus bei teikti paslaugas senyvo amžiaus žmonėms, kurie patys nebeįstengia nudirbti darbų. Gyventojai neturintys darbų galėtų tiekti maistą senoliams į namus, vasarą pjauti žolę, šienauti, skaldyti malkas, dirbti žemę. Taip ir patys užsidirbtų, o ir darbo valandas galima pasirinkti lanksčiai pagal galimybę.
„Mes kiekvienas padejuojame dėl savo problemų, bet aišku po vieną nieko nepakeisime. Todėl labai džiaugiamės Lietuvos Kaimo Parlamento iniciatyva visos respublikos mastu propaguoti socialinį verslą. Pagaliau kažkas pažvelgė į kaimą ir rūpinasi mūsų problemomis. Kai susiburiame visi su bendromis problemomis, galime kažką ir nuveikti – po truputį, po mažą dalelytę pakeisim, bet vis eisime geryn“, – džiaugiasi Skėmių seniūnė.
