Jevgenijus – vos 28-erių. Gimęs ir užaugęs Šalčininkuose, verslą kurti jis vis dėlto ėmėsi Vilniuje. Tačiau į gimtinę nuolat grįžta, juk, kaip sako, ji ranka pasiekiama iš sostinės.
Vietoj flomasterių
Startuolį įkūręs Jevgenijus siūlo logistikos įmonėms sprendimą, kaip supaprastinti bendravimą tarp gamintojų ir vežėjų. Kaip aiškindamas šypsosi, kad nereikėtų skirtingų spalvų flomasteriais žymėti, kuris krovinys ir kada atkeliavo.
Nebuvo taip, kad visą gyvenimą mokiausi informatikos ar man labai patiko kompiuterija. Iš esmės savo karjerą siejau su logistika ir transportavimu.
Tokią sritį Jevgenijus prisipažįsta pasirinkęs neatsitiktinai – kelerius metus dirbo logistikos bendrovėje, tai jį ir paskatino galvoti apie savo verslą, susijusį ir su informacinėmis technologijomis, ir su transportu bei krovinių pervežimu.
„Nebuvo taip, kad visą gyvenimą mokiausi informatikos ar man labai patiko kompiuterija. Iš esmės savo karjerą siejau su logistika ir transportavimu, nes turbūt visoje Lietuvoje logistikos sektorius labai populiarus. Ypač žmonės iš mūsų krašto, kurie moka ne vieną užsienio kalbą, o kelias, turi labai geras perspektyvas. Mes esame pakankamai paklausūs rinkoje“, – tikino Jevgenijus.
Tačiau dirbdamas logistikos srityje vyras susidomėjo galimybe imtis kitokios veiklos: „Dirbant šį darbą ir žiūrint, kaip logistikos procesai vyksta, kokia yra komunikacija, niekam ne paslaptis, kad logistikos sektorius pats savaime yra labai didelis, bet technologinis pažangumas ir raštingumas tame sektoriuje vis dar pakankamai mažas.
Matome tas problemas, susiduriame su tuo kiekvieną dieną, todėl su kitais bendraminčiais, kolegomis išvystėme mintį, kad galime kurti verslą, padėsiantį logistikos sektoriuje dirbantiems žmonėms išspręsti jų kasdienines problemas.“
Pats neprogramuoja, o atranda problemas
Tai ir atvedė J.Polonį į IT sektorių. Jis prisipažįsta, kad programuotoju netapo, o jo vaidmuo – atrasti didžiausias problemas ir nustatyti, ar yra poreikis jas išspręsti informacinėmis technologijomis.
„Startuolių pasaulyje juk yra taip – iš šimto išgyvena vienas. Labai svarbu yra tai, kad IT verslą pradedant (o 95 proc. startuolių yra susiję su IT, kiti suka į gamybą) reikia suprasti, ar žmonės tą problemą turi. Vis dar nemaža dalis imasi to problemas tik įsivaizduodami – „aš nesu susijęs su logistika, bet man kolega papasakojo, kad ten visi ant popieriukų užsirašinėja, tai aš jiems padarysiu kažkokį sprendimą“.
Svarbu, ar tu turi pakankamai patirties, įžvalgų, ar esi pakankamai susibendravęs su žmonėmis iš to rato, kad jie pasakytų, jog tai tikrai problema. Antras labai svarbus dalykas – ar tie žmonės pasiruošę už tos problemos sprendimą mokėti“, – kalbėjo J.Polonis.
Čia kaip su Kaziuko muge – varpelių yra labai daug, visiems patinka, bet niekas nenori jų pirkti.
Jis tvirtina matantis, kad nemažai sprendimų sukuriama, tačiau iš esmės jų niekam nereikia, niekas už juos mokėti nenori: „Čia kaip su Kaziuko muge – varpelių yra labai daug, visiems patinka, bet niekas nenori jų pirkti.“
Sutaupo pinigų įmonėms
Anot Jevgenijaus, jis su kolegomis kuria komunikacijos įrankį tarp gamybinės kompanijos ir transporto, vežėjo.
„Jeigu kalbėtume apie problemas, tai didžiausia yra, kad viskas daroma rankiniu būdu. Mūsų tipinis klientas yra gamybos kompanijos, kurios išveža kas mėnesį šimtą ir daugiau krovinių. Įsivaizduokite: norint vieną krovinį apdoroti, reikia penkioms transporto kompanijoms paskambinti, paklausti, ar jos turi transportą, tai užtrunka apie 20-30 minučių.
Todėl jei įmonė turi šimtą krovinių, vien 3 tūkst. minučių užtrunka rankinis darbas – paskambinti, surinkti, perduoti, gauti iš jų informaciją. Mes sukūrėme įrankį, kur virtualioje erdvėje tiek viena, tiek kita pusė gali keistis informacija realiu metu. Jeigu aš paspaudžiu mygtuką, visi kiti mano 15 partnerių tai mato.
Ir čia kalbame ne tik apie santykius tarp gamintojo ir vežėjo, bet ir vidinę komunikaciją, susijusią su buhalterija, sandėliais, pirkimais, sandėliais, kada atvažiuoja mašina ir pan. Mes iš esmės suefektyvinome komunikaciją ir informacijos perdavimą tarp vienos ir kitos pusių“, – apie savo verslo produktą pasakojo J.Polonis.
Jo teigimu, jeigu kompanija didelė, apie 20 žmonių dirba tokį rankinį darbą, tai įmonei kainuoja 30-40 tūkst. eurų per mėnesį, nors tai esą galima būtų išspręsti teturint penkis darbuotojus.
Nuo idėjos iki pirmojo įmonės kliento, pasak Jevgenijaus, praėjo apie pusantrų metų, aktyviai dirbti pradėta 2018-ųjų gruodį. Tarp klientų jau yra 68 gamybinės kompanijos tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje ir apie pusantro tūkstančio vežėjų.
Mini kalbų mokėjimą
Šalčininkuose gimęs ir užaugęs Jevgenijus verslą kuria Vilniuje, tačiau gimtojo krašto nepamiršta: „Mūsų jaunimas turi labai daug potencialo apskritai logistikos srityje dėl užsienio kalbų mokėjimo. Kadangi pats esu iš čia, dabar esu labai suinteresuotas plėsti komandą ir į ją kviesti žmones iš Šalčininkų, nes mes tikrai turime tą pridėtinę vertę ir konkurencinį pranašumą, jeigu žiūrėtume užsienio kalbų mokėjimą – kitur visi geriausiu atveju kalba lietuviškai ir angliškai, o mes dar ir rusų ir lenkų kalbomis.“
Startuolį Jevgenijus įkūrė su dar dviem kolegomis, iš viso dabar įmonėje dirba aštuoni darbuotojai, tačiau kadangi planuojama veiklą plėsti – numatoma apie 0,5 mln. eurų investicija, tai per 6-9 mėnesius galvojama kolektyvą padidinti iki 10-15 žmonių.
Dėl koronaviruso pandemijos J.Polonis sako nenukentėjęs – karantinas ir po jo neišnykusios grėsmės iš esmės gal net paryškino tokių sprendimų naudą.
Jis pasidžiaugė, kad per pastarąjį dešimtmetį, kai jis baigė mokyklą, Šalčininkai labai pasikeitė – esą tada nebuvo nei teatro stovyklų, nemokamų sporto užsiėmimų, reikėjo veiklos prisigalvoti pačiam. Tad dabar drąsos Jevgenijus jau linkėjo patiems jauniems žmonėms, kad ir kurti savo verslą, nes mitas, jog tai labai sunku, tebėra itin gajus.
Jevgenijus mokėsi Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje ir juokiasi, kad lietuvių kalbą išmoko puikiai, nes mokytoja ir klasės auklėtoja Gražina Žilienė pasistengė.
Kavinę įkūrė pats neradęs vietos kavai
Savo mokytoją Jolantą Vozbanovičienę, kuri mokė lietuvių kalbos, prisiminė ir prieš daugiau nei trejus metus kavinę Šalčininkų kultūros centre įkūręs Tomas Seliatyckis.
„Neseniai buvo toks kuriozas, kai su žmona ryte susiginčijome dėl kažkokio žodžio, kad jis nevartotinas, iki piktumo. Ji grįžo po darbo ir pasakė, kad pasiteiravo, ir aš esu neteisus. Gerai, ištraukiu telefoną, surenku numerį, sakau – laba diena, mokytoja, kas namų darbams užduota? Pasijuokėme, pasikalbėjome, tai ji pasakė besidžiaugianti, jog įskiepijo netaisyklingų žodžių filtravimą.“
Čia tokia vieta, kur renkasi visi. Iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, iš tolo. Bet pradėjo rinktis advokatai susitikimams su klientais. Tai tapo patogi vieta.
Kavinėje kultūros centre niekas nesiūlo pietų ar alaus bokalo vakare. Čia galima išgerti kavos ar arbatos ir sudalyvauti kokiame nors susitikime, protmūšyje ar kitame renginyje. Ir Tomas nesiskundžia, kad išgyventi iš tokios veiklos būtų sunku.
„Čia tokia vieta, kur renkasi visi. Iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, iš tolo, galvojo, kad čia tik vaikai, ne suaugusiems. Bet pradėjo rinktis advokatai susitikimams su klientais. Tai tapo patogi vieta“, – apie savo sumanymą kalbėjo T.Seliatyckis.
Jo teigimu, pamažu pavyko sukurti erdvę susitikimams bet kam ir bet kada. Sugalvojo jis tą mintį tuomet, kai pats su draugu darbo dienos vakarą norėjo kur nors prisėsti kavos. Paaiškėjo, kad dauguma vietų nedirba, o radę atvirą išgirdo, kad ir ji netrukus užsidaro.
Dabar Tomas jau planuoja kavinėje trečią protmūšių sezoną kiekvieną trečiadienį. Organizuojami ir kitokie renginiai – vienas iš įgyvendintų projektų buvo pabendravimai su žymiais žmonėmis, dukart Šalčininkus aplankė prof. Alfredas Bumblauskas, pokštavo aktorius Giedrius Savickas.
Patalpas Tomas išsinuomojo iš savivaldybės, kaip sako, nuėjo tik pasiteirauti, galbūt tokiai erdvei atsirastų vietos, o darbuotojai jam pirštu parodė į kitapus aikštės esantį kultūros centrą, kur kaip tik ketinta konkurso būdu išnuomoti patalpą pirmajame aukšte.
„Užėjau į savivaldybę, nes esu Jaunimo reikalų taryboje, kalbėjausi su darbuotojais ir man pasakė parodę per langą, kad ten yra tuščios patalpos, nuomos konkursas paskelbtas. Opa – gerai, bandom. Nors aš nuėjau su mintimi, gal man ką patars, aš turėsiu dar pusmetį ar metus pagalvoti. O reikėjo susisukti per dvi savaites, įkurti įmonę, gauti pinigų, pateikti paraiškas. Kartais gerai, kai tave įmeta į tokį katilą, nes jeigu reikėtų antrą kartą daryti tą patį ir pagalvoti... kartais geriau ilgai negalvoti ir pabandyti daryti, nei per daug galvoti“, – šypsojosi kavinės šeimininkas.
Pats buvęs skautas T.Seliatyckis sako norįs padėti ir kitiems imtis kokios nors veiklos, todėl nemažai renginių organizuoja nemokamai, skatina iniciatyvas. „Ne lobstam iš to, bet išgyvenam“, – apie uždarbį prisipažino Tomas.
