– Vilniaus rotušėje veikia tarpukario Lietuvos reklamos paroda, bet knyga apie tai išleista prieš trejus metus. Kaip susidomėjote tarpukario reklama?
– Kartą naršiau internete ir radau Kauno viešosios bibliotekos svetainę. Ten buvo ir senųjų spaudinių interneto puslapis, kur publikuotos tam tikros parodos. Peržiūrėjau tabako pramonės parodą, kur buvo daug įvairių reklamų, iškarpų, straipsnių. Tai pamatęs, susidomėjau šia tema. Pats esu rinkodaros specialistas, todėl nubėgau į tą senųjų ir retų spaudinių skyrių, perverčiau laikraščius, pamačiau begalę reklamų. Tuomet ir pagalvojau, kad nėra išleista nieko panašaus, nėra jokio rinkinio šia tema. Norėjosi paviešinti tas reklamas, nes jos tikrai įspūdingos.
– Knygą rengėte visus metus?
– Taip, metus, gana intensyviai dirbdamas. Surinkau maždaug du tūkstančius reklamų, vėliau jas teko atrinkti, o į knygą pateko daugiau nei 500. Dirbdamas pakviečiau šių dienų reklamos specialistus, dailės ekspertus. Taigi reikėjo laiko, kad jie parašytų tekstus, viskas būtų suderinta, rasti rėmėjai ir pan.
– Ar leidotės į archyvą? Kaip atrinkote reklamas?
– Galima sakyti, kad įsidarbinau bibliotekoje. Vos tik jai atsidarius, ateidavau ir skaitydavau laikraščius, žurnalus, telefonų knygas. Ten buvo daugiausia reklamos. Man labai padėjo to meto vyriausias bibliotekininkas Alvydas Surblys. Jis buvo tarsi gidas, papasakodavo, kur rasti geresnių reklamų. Esu labai jam dėkingas.
– Radote apie kelis tūkstančius reklamų, o atrinkote daugiau nei 550. Pagal ką jas atsirinkote?
– Tas reklamas sutalpinau į internetą ir, kartu su mano prikalbintais reklamos atstovais ir dailės specialistais, jas reitingavome. Mūsų buvo apie dešimt žmonių. Tokiu demokratišku būdu atrinkome tas reklamas, kurias ir sudėjome į knygą.
– Ką iš tarpukario reklamų galima sužinoti apie tuometinį žmonių gyvenimą?
– Galbūt daugiausia informacijos to meto reklama atskleidžia apie žmonių svajones. Reklama atspindi tai, ko trokštama, siekiama. Tuometiniai reklamos tekstai buvo gana ilgi, taigi žmonės turbūt turėjo daug laiko jiems skaityti, buvo žingeidūs. Šiandieninės reklamos yra kitokios – orientuotos į vaizdą.
– Ar buvo ir užsienio prekės ženklų reklamų?
– Taip, nes žmonės ir kramtė gumą, ir tepėsi kremu „Nivea“. Visi žinome, kad Lietuva buvo agrarinė tauta, žemės ūkis buvo sritis, iš kurios gyventa. Nepriklausomybės pradžioje nebuvo jokių fabrikų ir pramonės gamyklų, kurios gamintų gatavus produktus, pavyzdžiui, radijo aparatus, automobilius ar paprasčiausius virdulius.
Visus tokius produktus reikėjo importuoti iš užsienio. Kartus su jais atkeliavo ir užsienio reklamos. Jos už ausų patempė ir mūsų gamybininkus, jie pradėjo reklamuotis. Taigi užsienio reklamos padėjo vystytis ir lietuviškai reklamai.
Užsienio reklamos atkeliaudavo į Lietuvą, būdavo pakeičiamas tik tekstas. Esu matęs vienodų reklamų, tik su skirtingų kalbų tekstais. Nors Lietuva su savo reklamomis gal ir atsiliko nuo kitų šalių, bet tikrai bandė jas vytis, buvo stengiamasi, kad reklama būtų kuo aukštesnio lygio.
– Ko galima pasimokyti iš tų dienų reklamos kūrėjų?
– Tarpukario reklama iš tiesų buvo labai įvairi. Šiuo metu reklamoje nusistovėję tam tikri standartai, matome visur atsikartojančius dalykus. Tuo metu matoma stilių, šriftų, pateikimo būdų įvairovė. Nors reklamos kanalas buvo tik vienas – spauda, reklama buvo įvairesnė. Sunku pasakyti, ko gali pasimokyti dabartiniai reklamos kūrėjai.
– Kas yra reklamos kanalai?
– Tai televizija, internetas, vaizdo ekranai gatvėse – to anksčiau nebuvo. Reklama naudota tik laikraščiuose. Tačiau reklamos principai panašūs į dabartinius – naudoti vadinamieji tyzeriai(intriguojančios užuominos, vilionės).
– Kokios buvo tabako ar alkoholio reklamos?
– Tabako reklamos buvo daugiau nei alkoholio, nes tabako pramonė buvo labai konkurencinga. Tačiau netrūko ir alkoholio reklamos, ji nedrausta. Tokių reklamų variantų buvo įvairių, kai kuriose vaizduojami ir vaikai. Jei sakoma, kad visi nori kažkokio produkto, visi ir vaizduojami – tiek suaugusieji, tiek vaikai.
– Ar tiesa, kad reklama spausdinta tik neprestižiniuose leidiniuose?
– Kaip savo tekste rašo Giedrė Jankevičiūtė, taip nebuvo. Reklamos išvengė tik katalikiški leidiniai, ir net ne visi. Dauguma skelbimų buvo įvairiausioje spaudoje. Daugiausia laikraščiuose, žurnaluose, telefonų knygose, buvo išleistas toks viso Lietuvos katalogas. Taigi reklama nebūdinga tik katalikiškiems leidiniams, kurie vartojimo skatinimo nelaikė dorybe.
– Reklamos veidu buvo tapęs ir atlikėjas Kipras Petrauskas. To meto visuomenei tai nebuvo labai priimtina. Kodėl?
– Taip, jis tuo metu buvo turbūt ryškiausia žvaigždė. Man teko kalbėti su ponia Galina Dauguvietyte dėl šio atvejo. Ji man papasakojo, kad jos šeimoje tikrai kalbėta, kaip jis savo atvaizdą leido uždėti ant muilo. Tai rodo konservatyvų požiūrį į naujovę, bet visos naujovės iš pradžių taip priimamos. Taigi K. Petrauskas buvo inovatorius ir iš to greičiausiai uždirbo nemažai pinigų. Dabar to trokšta visi.
