„Ars libri“ vertimų biuro redaktorės pastebi, kad dėl to pastaruoju metu padaugėjo verčiamų tekstų, kuriuose yra tarminių žodžių, taip pat visai Lietuvai būdingų tradicijų su unikaliais žodžiais aprašymų. Kaip versti tokius žodžius, naudinga žinoti ne tik vertėjams, bet ir kitiems užsienio kalbos vartotojams – niekada negalite žinoti, kada gali prireikti su užsieniečiu kalbėti apie Lietuvos tradicijas, juk daugelis lengvai nupasakoja kelią, užsisako maisto, bet negalėtų apibūdinti, kaip pagaminti šaltibarščius, nes, visų pirma, nežinotų, kaip išversti patį patiekalo pavadinimą.
Pirmiausia minėtina, kad atvirkštinis variantas – užsienio tarmės (o dažnai ir žargono) vertimas į lietuvių kalbą jau turi tam tikrą sistemą. Šią „madą“ pradėjo animacinių filmukų įgarsintojai, įvedę spalvingus personažus, kalbančius žemaitiškai, suvalkietiškai ar šiauliškių šnekta. Taip pat šios populiarios tarmės pasirodė knygų vertimuose. O štai išversti iš lietuvių kalbos ar tarmių yra gerokai kebliau. Taigi iš vertimų biuro „Ars libri“ patirties pateikiame keletą būdų (kuriuos naudoja ir vertėjai) išsisukti iš situacijos, kai užsienietis klausia, ką reiškia koks nors specifinis žodis.
Svarbiausia taisyklė – patiems tiksliai žinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis
Svarbiausia taisyklė – patiems tiksliai žinoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, pvz., kisielius ne visada buvo tokios konsistencijos, kaip yra dabar, viena tarme vienas žodis reiškia viena, kita – kitą, todėl apsispręskite dėl tikrosios reikšmės. Idealiausias atvejis, jei žinote atitikmenį užsienio kalba: etnokultūriniai žodžiai pastaruoju metu neapsiriboja Lietuvos sienomis, todėl kai kurie žodžiai anksčiau buvę neverčiami, dabar turi oficialius vertimus, pvz., ilgą laiką „žemaičių tarmė“ buvo verčiama kaip „Žemaitian“ (ar net „Zhemaitian“), o dabar turi oficialų tarptautinį pavadinimą – „Samogitian“. Nenustebkite, jei vis tiek liksite nesuprasti – tokie žodžiai simboliniai, juos vis tiek reikia aiškinti.
Dėl šios priežasties paprasčiausias būdas kalbėti apie unikalią lietuvišką tradiciją yra vartoti autentišką žodį su paaiškinimu, pvz., „Skilandis is a Lithuanian sausage“ („Skilandis – lietuviška dešra“), „Vyžos Hill, they used to wade, get out, take off their wicker shoes, drop them on that hill and go on barefoot, the ground is usually soft down our way“ („Vyžų kalnas, pabraidžioja, išlipa, nusiovė, metė vyžas an kalno ir aina pėsčiomis, pas mus daugumoj žemės minkštos“). Užsieniečiams ypač patinka tokius žodžius ištarti patiems.
Vis dėlto nepamirškite, kad turime bendrų žodžių su kaimyninių šalių gyventojais. Daug panašumų esama latvių ir lietuvių tarmėse, todėl dažniausiai nesunku rasti latvišką atitikmenį, pvz., žemaitiška „pylė“ ir bendralietuviška „antis“ latviškai verčiama vienodai – „pīle“. Panašus atvejis – Lietuvos pakraščio „kindziukas“ bei Lenkijos pakraščio „kindziuk“ (atkreiptinas dėmesys, kad kalbininkai žodį „kindziukas“ laiko nevartotinu slavizmu, o dzūkai ir suvalkiečiai – tarmybe).
Daugiakultūriškumas Lietuvoje vis stiprėja, todėl nuo kiekvieno savimonės priklauso, kokią poziciją šioje terpėje užims etninė kultūra. Vertimų biuras „Ars libri“ pradėjo nuo etnokultūrinių vertimų svarbos iškėlimo ir tokių tekstų vertimo galimybių sisteminimo. Iš profesionalių vertėjų patirties ateina ir naujos bendravimo galimybės kasdienės bei verslo užsienio kalbos vartotojams: aprašyti vertimų būdai – puikus pavyzdys, kaip prisitaikyti prie naujų (pamirštų senų) kultūrinių tendencijų.
