Verslo idėja gimė iš pomėgio gražiems daiktams
Prisimindama verslo pradžią prieš penkerius metus, „Swedbank“ finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sako, kad su vyru Giedriumi baigę aukštuosius mokslus, kaip ir daugelis, dirbo samdomus darbus. Jūratės šeima turėjo ir hobį – ieškoti, restauruoti ir pritaikyti naujam gyvenimui autentiškus namams skirtus daiktus, turinčius savo istoriją. Sutuoktiniai vertingų sendaikčių ieškodavo Europos turguose ir mugėse, patys juos tvarkydavo, o Giedrius restauruodavo baldus ir pritaikydavo savo namuose. Draugai ir pažįstami pradėjo klausinėti, iš kur pas juos atsirado tokie unikalūs daiktai?
„Iš tiesų, tuo metu tokių daiktų, kokių ieškojome mes, pasiūlos nebuvo, mes negalėjome tokių rasti Lietuvoje, todėl nutarėme patys užsiimtų jų prekyba. Taip iš meilės gražiems daiktams ir gimė verslas „Simple homes“, – pasakoja J. Cvilikienė.
Pirmiausia Cvilikų šeima su draugais atidarė nedidelę parduotuvę Kaune. Verslo pradžia buvo sėkminga, atsirado pirkėjų, todėl šeima nutarė plėsti veiklą Vilniuje, viename prekybos centrų, radę išskirtinių ir kokybiškų indų parduotuvę, pasitarę su jos savininke, papildė asortimentą restauruotais baldais.
„Atrinkdami daiktus vadovavomės savo skoniu ir požiūriu – tai, kas patiko mums patiems, ką norėtume matyti savo namuose, tą ir veždavome iš Europos sendaikčių turgų, mugių ir parodų. Nors ir pradėjome verslą, visą laiką ši veikla buvo kaip hobi, nes ir toliau dirbome savo nuolatinius darbus“, – pažymi J. Cvilikienė. Netrukus parduotuvės savininkė pasiūlė verslą perduoti Cvilikams ir jie tapo parduotuvės „Simple homes“ savininkai.
Verslo pamokos: nepainioti emocijų ir pelno
Nepaisant to, kad šalia fizinės parduotuvės šeima vystė ir elektroninę prekybą, tačiau greitai įsitikino, kad namams skirti daiktai, ypač indai yra specifinė rinkos niša. Žmonės rinkdamiesi tokius daiktus nori juos apžiūrėti, paliesti. Tad elektroninė prekyba sudarė tik nedidelę apyvartos dalį.
Įvertindama savo veiklą, J. Cvilikienė mano, kad buvo padaryta keletą klaidų. Viena pagrindinė buvo tai, kad sudėtinga atskirti norus ir finansinę verslo naudą arba tai turi daryti skirtingi žmonės.
„Lankydamiesi Hamburgo, Paryžiaus interjero mugėse pastebėjome, kad didžiausia dalis parduodamų daiktų – masinė, pigi, blizgi produkcija, kurios galime rasti ir prekybos centruose. Tik labai nedidelė dalis, apie 5 procentus – išskirtiniai, kokybiški daiktai, kuriuos galima perduoti ir kitai kartai. Tokie nevienadieniai daiktai, žinoma, turi ir savo kainą. Mes į Lietuvą ir veždavome būtent tokius brangesnius daiktus, todėl mūsų klientų ratas buvo siauras, nedaugelis tuomet dar galėjo įsigyti kokybiškesnę prekę“, – mano Jūratė.
Taip šeimos verslas susidūrė su situacija, kai reikėjo apsispręsti – ar prekiauti tokiais daiktais, kurie patiems atrodo gražūs ir kokybiški, bet turėti mažiau klientų, ar asortimentą užpildyti masine, didesnę paklausą turinčia produkcija. „Versle dažnai tenka daryti kompromisus su savo skoniu ir požiūriu. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad negalėsiu tęsti veiklos, jei reikės daryti tai, kas man nepatinka“, – tvirtina Jūratė.
Tai buvo viena iš išmoktų verslo pamokų – jei turi mielą užsiėmimą, gal toks jis ir turėtų likti? Nes vykdant veiklą reikia viską gerai apskaičiuoti, investicijos turi atsipirkti. Toks ir turi būti verslas. „Kai daug širdies ir mažai šalto proto, savininkas turėtų nusišalinti nuo veiklos, perduoti darbus samdomiems darbuotojams, kurie sugebėtų didinti pelną. Mums būtent taip ir atsitiko, pastebėjome, kad jei mes ir toliau dirbsime taip, kaip norime, sunkiai seksis vystyti verslą“, – prisipažįsta J. Cvilikienė.
Žmonės jaučia, ar smulkaus verslo savininkas yra arti
Dar viena išmokta Jūratės kertinė pamoka – jei nori, kad smulkus verslas būtų sėkmingas, reikėtų atiduoti beveik visą savo laiką. Juk atėję į restoraną visada jaučiame, ar jame yra šeimininkas, kuris dirba kitaip nei samdomas žmogus.
J. Cvilikienė prisimena, kad tuomet, kai dirbdavo parduotuvėje savaitgaliais, išaugdavo apyvarta – ji galėdavo papasakoti klientams kiekvieno daikto istoriją, apibūdinti jo vertę. „Mes dirbome savo darbus, auginome vaikus, todėl verslui laiko trūko, o samdomais darbuotojais ne visada galėjome pasikliauti, pasitaikė ir vagysčių. Taip išmokome vieną iš pagrindinių smulkaus verslo taisyklių – šeimininkas turi būti šalia beveik visą laiką, skirtingai nuo didelių įmonių, kur dirba daug žmonių, atsakingų už skirtingas funkcijas“, – teigia buvusi verslininkė.
Svarbu ir tai, kokioje vietoje vykdoma veikla. Kaip ir minėta, „Simple homes“ parduotuvė veikė prekybos centre. Tokia vieta gera tuo, kad užtikrinami nuolatiniai pirkėjų srautai, tačiau blogai tai, kad reikia derintis prie prekybos centro ilgų darbo valandų, nėra poilsio dienų ir švenčių – maža parduotuvė negali nustatyti savo darbo laiko. Jaunam verslui reikia paskaičiuoti, kiek reikės pardavėjų, kad reikės išdirbti tiek valandų, kiek nustato prekybos vieta, o ne tiek, kiek gali sau leisti ar nori. Jeigu atsidarytum parduotuvę senamiestyje, gali pats nustatyti darbo valandas, tačiau turi apgalvoti, kaip prisivilioti klientus. „Tai tokie iššūkiai ir klausimai, turi labai gerai apgalvoti, kiek verslas pareikalaus laiko ir pastangų“, – akcentuoja J. Cvilikienė.
Nutraukti veiklą sudėtingiau, nei atidaryti įmonę
Verslininkų šeimai ne tik trūko laiko, bet galbūt ir ryžtingumo priimti sprendimus, kurie padėtų didinti apyvartą. Praėjus trejiems metams nuo verslo pradžios tapo aišku, kad veiklą teks nutraukti. „Atsisakyti savo veiklos tikrai buvo gaila, nes verslas kurtas su meile, atiduota daug laiko ir jėgų. Ne vienas smulkus verslininkas gali pasakyti, kad verslo idėją išnešioji ir augini kaip kūdikį“, – prisipažįsta buvusi autentiškų daiktų prekiautoja.
Nusprendus nutraukti veiklą, verslo pamokos nesibaigia – J. Cvilikienė sako, kad atidaryti įmonę gana lengva, kartais užtenka vienos dienos, o uždaryti – sudėtinga. Nors pavyko gana sėkmingai išparduoti prekių likučius per akcijas, tačiau daug laiko reikėjo skirti dokumentų tvarkymui.
Statistika rodo, kad nėra daug sėkmingų mažų verslų, gaila, kad mokomės iš savo klaidų. Pasak J. Cvilikienės, nors jai teko girdėti sėkmingų ir nesėkmingų verslo istorijų, bet kol pats nesusiduri, sunku viską apskaičiuoti: „Iš pradžių atrodo, kad susitvarkysi su visais sunkumais, bet ir mes padarėme beveik visas įmanomas klaidas, kurias gali padaryti jauni verslininkai. Tikriausiai kitą kartą būtume protingesni ir rizikas kitaip įvertintume.“
Išmokusi verslo pamokas „Swedbank“ finansų instituto vadovė kitaip pradėjo vertinti verslininkus, žvelgia į juos su dar didesne pagarba – patirtis parodė, kad tai tikrai sudėtinga veikla: „Pradėjus porai metų iš buvusios veiklos liko ir gerų prisiminimų, bet kol kas nesvarstau galimybės grįžti į verslą. Žinoma, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, bet man samdomas darbas pasirodė patrauklesnis ir paprastesnis nei verslas.“
Verslas – kaip namų remontas – užtrunka ilgiau, kainuoja brangiau
Pradedantiesiems verslininkams J. Cvilikienė pirmiausia pataria rasti žmonių, kurie turi panašią patirtį ir paklausti to, kas rūpi labiausiai: „Reikia gerai suvokti ir paskaičiuoti, kiek reikės finansinių ir laiko resursų. Nebūtinai tai turi būti verslo planas, tačiau tikrai pravartu kuo konkrečiau suvokti rinką ir atlikti skaičiavimus. Verslas kaip namų remontas – darbai užtrunka ilgiau ir kainuoja brangiau.“
Dar vienas J. Cvilikienės patarimas – geriau pradėti nuo mažesnių veiklos apimčių, išbandyti savo idėją elektroninėje prekyboje, neskubėti atidaryti fizinės parduotuvės. Tai padėtų patikrinti verslo idėją ir savo sugebėjimus, ar pakaks laiko ir pastangų išvystyti veiklą. Prekyba internetu reikalauja mažiau investicijų, lengviau prisitaikyti prie aplinkybių, o pasirašyta parduotuvės patalpų nuomos sutartis galioja bent metus.
Pradedantieji verslininkai dažnai susiduria ir su verslo valdymo sunkumais. J. Cvilikienė apgailestauja, kad pas mus nėra taip kaip pas kaimynus estus, kur smulkūs verslininkai susiduria su gerokai mažiau biurokratijos. Lietuvoje verslininkams tikrai sudėtinga, lengva pasiklysti renkantis verslo formą, sudėtinga susigaudyti mokesčių sistemoje.
Nepaisant padarytų klaidų ir išmoktų pamokų, J.Cvilikienė nori paskatinti jaunus žmones pradėti savo verslą: „Teko patirti ne tik sunkumų, liko ir gražių prisiminimų – tiek daug apkeliauta, pamatyta, patirta. Nors investicijos ir neatsipirko tiek, kiek norėjome, bet gavome neįkainojamos patirties. Jei kada nors vėl nuspręstume imtis verslo, būtume daug geriau pasiruošę. Kuo daugiau bandai, tuo daugiau ir gali atrasti. Jauniems žmonėms ypač verta ieškoti savo kelio, ugdyti verslumo gebėjimus. Reikia tiesiog bandyti, juk neįmanoma išmokti važiuoti dviračiu ant jo neatsisėdus. Turime įvairių jaunimo verslumą skatinančių iniciatyvų, kuriomis galima pasinaudoti. Tik nereikėtų labai skubėti, geriau judėti į priekį mažais žingsniais.“
