Užkandinė atgyja vasarą
Nosį kutena malonus kepamos mėsos kvapas, o pro atvirą langelį plūsteli maloni šiluma iš vagonėlio, kuriame galima užsisakyti ir paragauti mėsainio, kebabo, keptų šonkauliukų, kepsnelių. Vasarą čia lankytojų, kaip pasakoja šios vietos šeimininkė Greta, daugybė: pastačius lauke stalus, įrengus laikinus stogelius, norinčiųjų pasėdėti ir pavalgyti žvelgiant į ežerą netrūko.
Šaltuoju metų laiku šią vietą kausto ramybė. Bet lankytojų užklysta, todėl užkandinė dirba ir gamina maistą leisdama jį išsinešti į namus, o kai kas pasiryžta valgyti ir čia pat vietoje. Vis dėlto dabar rekomenduojama iš anksto feisbuke pasitikrinti, ar užkandinė veikia – pirmadienius, antradienius, o kartais ir trečiadienius jos šeimininkai neretai skiria įvairiems reikalams, susijusiems su būsimąja plėtra.
Užkandinės istorija šioje ežero pakrantėje Elektrėnuose prasidėjo prieš pusantrų metų. Greta, po mokyklos kiek daugiau nei trejus metus praleidusi Anglijoje, Lietuvoje bandė dirbti tai vieną, tai kitą darbą, tačiau nuolatinės vietos, kuri jai patiktų, vis negalėjo rasti. Abu su Kipru jie vis pasvajodavo apie nuosavą verslą – nedidelį, bet tokį, kuriuo užsiimti būtų smagu.
„Abu esam mėgėjai gaminti maistą – tiek Kipras, tiek aš. Jis iš Danijos atsivežė receptų, kurie, kaip manė, lietuviams be galo patiks, aš irgi, tad vieną dieną nusprendėme abu išeiti iš darbo ir pradėti ką nors daryti“, – pasakojo Greta.
Investavo močiutė
Anglijoje mergina dirbo sandėlyje, o namo, kaip pati sako, parginė namų, artimųjų, draugų ilgesys. Tiesa, pirminėms investicijoms į verslą užsienyje Greta sako neuždirbusi – jaunystėje labiau rūpi pirkiniai, kelionės, pramogos, nei taupymas ateičiai ar verslui. Tad pagrindine jaunos poros verslo investuotoja tapo močiutė, prisidėjo ir tėvai. O šiaip jie viską stengėsi daryti patys.
Iš pradžių atsidarėme šį mažą vagonėlį, norėdami sužinoti, kaip tiksime Elektrėnuose, ar patiksime elektrėniškiams, ar mes čia reikalingi, ar ne, – sakė Greta.
„Susikūrėme viziją, nuėjome pirmiausia į seniūniją, nes nežinojome, kur reikia kreiptis, ten sužinojome, kas atsakingas. Tada nuėjome pas poną Virgilijų (Virgilijus Pruskas, Elektrėnų savivaldybės administracijos direktorius – red. past.), kuris visus taškus labai greitai sudėliojo“, – sakė jaunoji verslininkė, neslėpdama, kad iš pradžių buvo sunku susigaudyti, kur kieno žemė, kaip įvesti elektrą ir t.t.
Bet visa tai išsiaiškinti pavyko. Tuomet prasidėjo produktų tiekėjų paieška, reikėjo atsirinkti, kas jiems geriausiai tinka.
„Paklausa ganėtinai gera yra. Iš pradžių atsidarėme šį mažą vagonėlį, norėdami sužinoti, kaip tiksime Elektrėnuose, ar patiksime elektrėniškiams, ar mes čia reikalingi, ar ne. Na ir va, per pusantrų metų turime tikrai nemažą klientūrą susirinkę, gerus reitingus socialiniuose tinkluose. Dabar pavasarį žadame persikelti į didesnes patalpas, čia pat ant pievos darysime jūrinių konteinerių kompleksą – keturis ar penkis. Galima bus viduje atsisėsti. Šiuo metu mes negalime žiemą pasiūlyti ateiti ir pasėdėti viduje. Vasarą turėjome daug daugiau stalų, stogelių, gėlyčių, šašlykinę – viskas atrodė kitaip, visos vietos būdavo užimtos“, – pasakojo Greta.
Ateina žiema, tad kuriam laikui užkandinė bus uždaryta – o pavasarį, kai jau imsis plėtros, vėl viskas veiks.
Valgo viską
Paklausta, ką labiausiai mėgsta valgyti elektrėniškiai, Greta sako, kad viską. „Vasarą labai mėgo keptus šonkauliukus, nors ir purvinas dalykas. Viską jie čia valgo – mėsainius, kebabus. Viską padarėm šiek tiek kitaip, sveikiau, tą visą laiką pabrėžiame, kad naudojame gerus produktus: šimtaprocentinė mėsa be jokių papildomų priedų, nenaudojame majonezo ir t.t. Visada viską pasakom žmonėms, o ir patys tai valgom“, – kaip pagrindinį argumentą, patvirtinantį jų siūlomo maisto kokybę, įvardija Greta.
Viską padarėm šiek tiek kitaip, sveikiau, o ir patys tai valgom, – sakė Greta.
Vasarą, norint susitvarkyti su lankytojų srautu, užkandinės šeimininkams teko ieškotis pagalbininkų – praktiką čia atliko keli Elektrėnų profesinio rengimo centro mokiniai, buvo pasamdyti ir du nuolatiniai darbuotojai. „Esame linkę priimti jaunus žmones, kuriems tai pirmas darbas, kad susipažintų, kad neišgąsdintų darbdavys. Esu pati dirbusi ne vienoje darbovietėje, kur išgąsdina ir nebenori daugiau dirbti. Todėl stengiamės, kad jiems būtų jauku ir gera. Tai jie net nori ir kitą vasarą pas mus dirbti“, – sakė Greta.
Šiltuoju metų laiku užkandinei sekėsi išties gerai, bet rudeniop, o ypač žiemą, tenka skaičiuoti: sumažėja klientų, o daržovės, kaip sako Greta, „nežmoniškai brangsta“. Tai yra dar viena priežastis, kodėl norima turėti uždaras patalpas. Užkandinės šeimininkai nepatingėjo net apklausą padaryti, ar žmonės ateis ne tik vasarą, kokios kainos jiems būtų prieinamos, ką valgytų. Mergina sako, kad rizikuoti nepamatuotai jie nelinkę – stengiasi viską apgalvoti, sustrateguoti.