Tolimesnė istorija byloja, jog sprendimas sėsti į septintojo dešimtmečio automobilį nebuvo pats tinkamiausias. Jis nebuvo pritaikytas skrydžiui jau vien dėl to, kad buvo didelis ir sunkus.
Jeigu tik Artūras Vizlis būtų turėjęs kokį šluotai artimesnį buities prietaisą, pavyzdžiui, dulkių siurblį... Tačiau, koks dulkių siurblio modelis galėtų sudominti keistų pomėgių turintį burtininką? „Užiantis Bilis“, o gal siurblys–robotas?
Glausta dulkių siurblio istorija
Pirmuoju elektriniu dulkių siurblio prototipu yra laikomas britų inžinierius Huberto Bootho „Ūžiantis Bilis“, kurį jis patentavo 1901 metais. Tiesa, šis siurblys veikiau priminė sunkvežimį nei mums įprastą siurblį ir svėrė net 4000 svarų (t. y. kiek daugiau nei 1800 kg).
Toks siurblys, be abejo, negalėjo būti eksploatuojamas savarankiškai, H.Bootho įkurta įmonė Londono gyventojams (o vėliau ir Karališkajam britų laivynui) siūlė valymo paslaugas – siurbė kambarius žarnomis, pro būsto langus nutiestomis iš vežime stovinčio siurblio.
Pirmasis nešiojamo dulkių siurblio prototipas buvo sukonstruotas 1907 metais. Jo išradėjas Jamesas Spangleris įrenginio patentą pardavė Williamui Hooveriui, kurio įkurta kompanija ėmė specializuotis masinėje dulkių siurblių gamyboje. Šie siurbliai jau buvo pritaikyti eksploatacijai namuose – turėjo nedidelį motorą ir svėrė tiek, kad jį galėjo valdyti vienas žmogus.
Dar viena dulkių siurblio transformacija įvyko devintajame dešimtmetyje ir yra siejama su kito britų išradėjo Jameso Dysono inovacijomis. 1983 metais jis pasiūlė naujovę – galingą cilindrinį dulkių siurblį, kuriam nereikėjo maišelio (maišelis silpnindavo įprasto siurblio trauką).
J.Dysono išradimas tapo tokia sensacija Anglijos rinkoje, jog britų kompanijos iš pradžių atmetė jo idėją. Pirmieji, pradėję masiškai gaminti jo sukurtą siurblį „G-Force“ buvo japonai – būtent šioje Rytų Azijos dalyje šis įrenginys tapo „statuso“ preke, vėliau išpopuliarėjusia visame pasaulyje.
Pritaikius ciklono technologiją, naujieji „G-Force“ siurbliai visą naudojimo laiką neprarasdavo galingumo bei leido vartotojams sutaupyti kaštus, kuriuos tekdavo skirti maišelių pirkimui.
Inovacija, pasirodžiusi prieš keletą dešimtmečių – pirmieji autonominiai dulkių siurbliai–robotai, kurie savo darbą atlieka patys.
Pirmasis tokio siurblio prototipas buvo pristatytas 1996, tačiau realiai išpopuliarėjo pastaruoju dešimtmečiu.
Grindų paviršiaus siurbimui skirti siurbiantys robotai šiandien turi specialius jutiklius ir kameras bei Wi–Fi ryšį, gali būti valdomi nuotoliniu būdu mobiliosios programėlės dėka.
Spalvingasis belaidis
Tendencijos, keičiančios pastarojo dešimtmečio siurbimo įpročius yra susijusios su belaidėmis technologijomis. Čia ir vėl pirmauja J.Dysono kompanijos inovacija – itin lengvas belaidis siurblys, turintis nedidelį, tačiau itin galingą skaitmeninį variklį, „Hepa“ filtrą bei nenaudojantis dulkių maišelio.
Dėl augančio aplinkos užterštumo ir alergijų proveržio britų kūrėjo pasiūlyta technologija leidžia miestų gyventojams spręsti oro kokybės problemą – siurblys sulaiko bene visus alergenus ir bakterijas. Be to, lengvai išsimontuoja į rankinį siurbimo prietaisą, kuris leidžia šalinti nešvarumus pačiose giliausiose ir nepatogiausiose būsto erdvėse.
Teigiama, jog šiuos belaidžius „Dyson“ siurblius šiandien naudoja karališkieji britų rūmai, o jo įkurta kompanija šių metų kovą pelnė labiausiai gerbiamos kompanijos titulą šalyje (antroje vietoje liko „Aston Martin“).
Svarbiausia, jog šio siurblio dizainas veikiau primena ryškiaspalvį prietaisą iš fantastinių filmų nei klasikinį siurblį. Stilingas jo korpusas tikrai galėtų patraukti net ir britų burtininko akį. O jei toks siurblys galėtų dar ir skristi? Inovacija, kurios galėtų neatmesti net ir pats J.Dysonas.
