„Labai dažna priežastis, kaip pastebėjau savo darbo praktikoje, – darboholizmas pasirenkamas kaip analgetikas nuo skausmo. Žmogus prarado mylimą, jaučiama netektis, sielvartas. Į tą sukrėtimą jis reaguoja taip – dirbsiu, nes tai padeda užmiršti sielvartą, ir tai tęsiasi begalybę metų. Užuot kūręs naują gyvenimą, kad būtų išgyventas sielvartas, žmogus įklimpsta darbe“, – LRT RADIJUI sako psichologė ir prideda, kad kartais žmonės darboholizmu bando nugalėti kitas priklausomybes.
Norėčiau, kad žmonės nustotų girtis esantys darboholikais.
– Kalbėdami apie priklausomybes, dažniausiai omenyje turime priklausomybes nuo narkotikų ar alkoholio. Priklausomybė nuo darbo taip pat egzistuoja, tačiau apie ją tiek daug nekalbame. Galbūt tokio itin didelio darbštumo nelaikome priklausomybe, bet atvirkščiai – didžiuojamės. Turbūt netgi pokalbiuose madinga girtis – daug darbo, neturiu laiko. Tai – tarsi pridėtinė vertė?
– Norėčiau, kad žmonės nustotų girtis esantys darboholikais. Galima pasigirti, kad esi darboholikas ar darboholikė, jeigu tas problemas pripažįsti ir sprendi. Tuomet reikia pridėti žodelį – esu sveikstantis darboholikas. Taip pat, kaip žmonės sako, – esu sveikstantis alkoholikas, nevartoju jau 10 metų, esu sveikstantis narkomanas, nebeuostau kokaino.
Mūsų šalyje priimta tuo girtis. Tai – vertybė mūsų tautoje, tačiau pasauliniu mastu į priklausomybę, darbomaniją, darboholizmą arba darbo fanatizmą žiūrima kaip į priklausomybę, turinčią liūdnas pasekmes. Pasekmės tokios pačios, prie kurių priveda alkoholizmas, narkomanija, lošimai ar kitos priklausomybės: įvairios ligos, nelaimingi atsitikimai, santykių griūtys, skyrybos. Kartais pajuokauju – alkoholikas prageria kepenis, o darboholikas pradirba širdį.
– Priklausomybė nuo darbo turbūt yra labai specifiška – dirbant su kitomis priklausomybėmis, galima kažko atsisakyti ir toliau gyventi sveikai ir laimingai, o šiuo atveju atsisakyti dirbti – neįmanoma.
– Todėl, jeigu yra tokios problemos, jas įveikti sunkiau nei narkomaniją ar alkoholizmą. Tais atvejais galima kažko nebevartoti, o šiuo atveju – negali nedirbti. Dirbti reikia. Darboholizmas – daug sudėtingesnė problema, daug sunkiau įveikiama, yra daug mažiau pagalbos. Kaip ir sergant kitomis priklausomybėmis, sergant darbo fanatizmu, egzistuoja labai daug neigimo ir savęs apgaulės. Save apgaudinėjame – ne, viskas gerai, aš esu darbštus. Jeigu jau pripažįstame, kad esame darboholikai, surandame priežasčių, kaip pateisinti tokį savo elgesį. Mums atrodo, kad tos priežastys – labai logiškos.
– Kaip atskirti, kada yra meilė, atsidavimas darbui, o kada tai jau galima būtų įvardyti kaip priklausomybę?
– Visi darbštuoliai yra panašūs. Mes juos gerbiame ir mėgstame. Darboholikai – labai skirtingi. Nesinorėtų klijuoti etikečių, kad jie tokie ir anokie. Galima rasti įvairių straipsnių su įvairiomis etiketėmis. Svarbu, kad žmogus turėtų informaciją, galėtų atskirti, kur yra riba, galėtų nustatyti, ar jau reikia kreiptis pagalbos, ar viskas dar yra gerai.
Vienas iš darboholizmo ir meilės darbui skirtumų – ribų pažeidimai, jų nesilaikymas. Pavyzdžiui, žmogus galvoja – valandą padirbėsiu ir eisiu pabūti su draugais. Jis mato, kad praėjo ir valanda, ir dvi, ir trys, ir jis niekur su draugais nenuėjo, dirbo ir tebedirba. Be to, žmogus prisigalvoja kitų darbų. Prarandama savikontrolė, nebėra stabdžių, atsiranda ribų pažeidimai. Tai pasireiškia ne tik valandomis. Būna, kad žmogus septynerius ar dešimt metų neturėjo atostogų.
